Šiuolaikinės švedų rašytojos Marianne Fredriksson romanas „Simonas ir ąžuolai“ – tai knyga apie likimą. Šis romanas – šeimos istorija, kurioje telpa ir tautų istorijos. Tai knyga apie tėvų ir vaikų santykius, meilę tarp vyro ir moters, gyvenimo kelio pasirinkimą.

Žavi įtikinanti istorija, įdomi jos pagrindinė veikėja Karina, intensyvus veiksmas. M. Fredriksson knyga – tai puikus gerai vertinamos skandinaviškos literatūros pavyzdys. Skaitant romaną, tam tikros veikėjų mintys taikliai paliečia skaitytojo asmeninės patirties momentus, skatina mąstyti.

Ši knyga atskleidžia intuityvius filosofinius dalykus. Klubo narei Gintarei įsiminė citata: „Blogis slypi kiekvieno žmogaus širdyje ir tiktai pripažinus galima jį perprasti ir mėginti nugalėti“. Žmonės neturėtų slėpti savo tamsiosios pusės. Nėra gerų ir blogų žmonių, nes mes kiekvieną minutę renkamės.

Romane daug kalbama apie tėvų ir vaikų santykius. Ar tikrai reikia mokyti vaikus savigynos? Ar tikrai „visi vaikai kurį laiką maištauja ir bjaurisi savo tėvais arba juos niekina“? Nuostabu, kai literatūros kūrinys skatina žmones įvertinti savo patirtį ir poelgius, susimąstyti apie vertybes, užduoti sau klausimus ir ieškoti atsakymų.

Ne vienam perskaičiusiam šią knygą patiko ramus ir lėtas pasakojimo stilius, kuriame persipina ir tikri istoriniai įvykiai, ir romano veikėjų išgalvoti likimai.

Ką žinome apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus. O kokia buvo pati Julija?

Biografiniame romane pateikiami Julijos Žymantienės-Žemaitės biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje.

Žemaitė buvo asmenybė, pralenkusi savo laikmetį. Savo originalia, kitoniška laikysena, užsidegimu kovoti už savo ir kitų teises ji sužavėjo ne vieną skaitytoją. Žemaitės aktyvus gyvenimas ir buvo tas užtaisas, stimulas jos kūrybai, nes būtent dėl to ji sutiko daug žmonių, kurie vėliau tapo jos kūrybos personažais. Romaną skaičiusiųjų akimis, rašytoja buvo „atominė“ asmenybė, turėjusi Dievo dovaną – nepaprastą talentą. Paminėtina ir išskirtinė Žemaitės literatūrinė kalba.

Kalbant apie knygoje aprašomą Žemaitės gyvenimo laikotarpį, kuomet ji lankėsi Amerikoje, norisi susimąstyti ne tik apie knygoje paminėtus faktus, bet ir apie demokratiją apskritai – ką ji reiškia gilias demokratijos tradicijas turinčioms šalims ir ką ji reiškia Lietuvai, kuri per 30 nepriklausomybės metų padarė reikšmingą šuolį demokratijos srityje.

Britų rašytojo Edwardo Docxo romano „Kaligrafas“ pagrindinis veikėjas yra jaunas londonietis Džasperas – profesionalus kaligrafas, žavus intelektualas, protingas, moterų mylėtojas ir lovelasas. Sutikęs mįslingą gražią moterį, jis įsimyli ir pirmą kartą gyvenime pasijunta pažeidžiamas. Turtingo amerikiečio užsakymu Džasperas perrašinėja kito moterų mylėtojo, garsiojo Džono Dono Dainas ir sonetus. Perrašinėdamas ir pasakodamas apie nuostabų kaligrafo meną, jis pajaučia, kad šiuose gražiuose ir išmintinguose eilėraščiuose atsispindi ir jo paties išgyvenimai.

Bitės knygų klubo narių atsiliepimai apie knygą:

„Autoriui užteko fantazijos sukurti detektyvinę romano pabaigą ir aš likau patenkinta tokiu siužeto vingiu. Eilėraščiai romano tekstui pridėjo mistikos ir žavesio. Knyga paskatino susimąstyti apie kaligrafiją kaip meno rūšį ir šiai profesijai reikalingus įgūdžius“ (Vida).

„Patiko visa knygos atmosfera. Žavus pagrindinis veikėjas. Patiko stebėti, kaip jis keičiasi veikiamas savo gyvenimo aplinkybių. Suintrigavo detektyvinė romano linija. O eilėraščiai knygai suteikė ypatingą prieskonį“ (Gintarė).

„Skaitydama mėgavausi knyga, o apie autorių susidariau įspūdį, jog jis kultūringas ir nepaviršutiniškas. Pagrindinis veikėjas patiko tuo, kad apie savo mylimąsias atsiliepė pagarbiai. Įdomu tai, kad, rodos, pirmąsyk skaičiau išduoto vyro istoriją. Patiko išsamus Džaspero jausmų aprašymas” (Zita).

„Patiko pagrindinio veikėjo noras atsikratyti tuštybės ir noro būti kitokiam be jokios prasmės. Mane per romaną vedė klasikiniai kūriniai, eilėraščiai, pagrindinio veikėjo sena profesija, kurioje reikia labai didelio įdirbio, kruopštumo, atidumo. Mano manymu, pagrindinė romano linija – klasika, moralė, noras grįžti prie tikrųjų vertybių” (Skaistė).

„Jauno autoriaus sumanymas įpinti Dono poeziją į romano tekstą suteikia labai daug solidumo knygai“ (Jūratė).

„Galimai dėl to, jog pats autorius mokėsi Kembridže, romane atsispindi jo požiūris į žmones, kurie išsilavinimo taip pat siekė šioje mokykloje. Man įsiminė ši knygos citata: „Įsivaizduokite blogiausiai visuomenėje prisitaikiusius, neurotiškiausius žmones visame pasaulyje ir trejiems nelemtiems metams suleiskite juos į vieną vietą“ (Edita).

Knygoje ne tik nutapytas gyvas šiuolaikinio Londono paveikslas, bet ir įtaigiai perteikti jo gyventojų santykiai bei papročiai. Šis stilingas, įdomus ir žavus romanas yra sąmoningas ir rimtas, švelnus ir ciniškas, romantiškas ir filosofiškas.

Italų jaunosios kartos rašytojo Paolo Cognetti romanas „Aštuoni kalnai“ – tai knyga apie draugystę ir sielų giminystę, pasirinkimo ir būties prasmės problemas, žmogaus santykį su gamta ir civilizacija.

Tai graži, jauki, šilta, maloniai ir greitai perskaitoma knyga su paprastu istorijos pasakojimo stiliumi, kurioje atskleidžiama, kad pagrindinės ir svarbiausios gyvenimo vertybės – tai dalijimasis duona, vandeniu, vynu, meilės ir draugystės jausmo puoselėjimas. Kita vertus, lyg fonas per visą istorijos pasakojimą jaučiama vienišumo tema.

Ši knyga – apie skirtingus skirtingų, bet tuo pačiu ir labai panašių, žmonių požiūrius, apie savęs išbandymą kalnais. Pjetras – miesto vaikas, Brunas – kaimo piemuo, tačiau jau ankstyvoje vaikystėje užsimezgusi jų draugystė metams bėgant perauga į brandų ryšį ir tvirtą bičiulystę. Abu draugus siejanti stipri trauka ir meilė kalnams juos taip suartina, jog abu geriausiai jaučiasi būtent kalnų prieglobstyje.

Literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė apie knygą: „ … atradau grakščią, jaukią prozą, po kurią plevena Hermanno Hesse kūrybos, ypač „Narcizo ir Auksaburnio“ atgarsiai. Ar ši istorija įkvepianti? Nemanau, bent jau ne ta primityviąja prasme, o gal greičiau skatina atsidūsėti: sustoti, atsigręžti atgalios, mintimis sugrįžti į jau užkoptas viršukalnes, kad galiausiai galėtum toliau keliauti į priekį, net jei prieš akis vien tie patys kalnai ir klajonės“.

Romanas „Aštuoni kalnai“ 2017 m. apdovanotas svarbiausia italų literatūrine premija – Strega.

Wisława Szymborska – lenkų poetė, eseistė ir vertėja, Nobelio premijos (1996 m.) bei daugelio kitų apdovanojimų laureatė. Šios poetės asmenybė, pomėgiai, jos mėgstama muzika, filmai, jos meilė gamtai, simpatija gyvūnams yra ne mažiau įdomūs, negu jos kūryba.

Skaitytojai atvirai sako, jog skaityti W. Szymborskos eiles nėra lengva, kad skaitant vis „reikia save sugrąžinti į tekstą“, perskaityti tą patį eilėraštį ne vieną kartą. Tačiau skaitytojai taip pat pripažįsta, kad šios eilės spinduliuoja išmintį, neretai nustebina ironiškomis įžvalgomis, o labiausiai žavi tuo, jog gili mintis perteikiama itin lakonišku tekstu.

W. Szymborskos feljetonų rinkinys apie perskaitytas knygas „Neprivalomi skaitiniai“, žavi lengva ironija, juoku bei išmintimi. Skaitytojų manymu, kai kurie feljetonai itin kinematografiški, o iš kai kurių galima sužinoti įdomių faktų apie žymių žmonių gyvenimus.

Romano „Leopardas“ autorius – aristokratas, kunigaikštis G. Tomasi di Lampedusa (1896 – 1957), rafinuotos kultūros žmogus, vienos iš kilmingiausių ir seniausių Sicilijos giminių palikuonis. Šią knygą jis rašė sau ir nė neketino spausdinti. Tai padarė jo giminaičiai ir draugai, radę rankraštį tarp kitų jo popierių. Vos pasirodžiusi, knyga užkariavo skaitytojų simpatijas.

Bitės knygų klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės atsiliepimas apie knygą:
„Sicilija yra raktas į Italiją, o romanas „Leopardas“ yra raktas į Siciliją“. („The New York Times“ žurnalistas Rachel Donadio). Dėl šios knygos nuolat svaigsta K. Sabaliauskaitė, apie ją kalbinama užsimena D. Kalinauskaitė, dar ir T. Vaiseta pamini literatūrinėje radijo laidoje „Pirmas sakinys. Ar bereikia geresnių rekomendacijų?

1860-ieji Sicilijoje. Sukilimas su Garibaldžiu priešakyje, Burbonų eros pabaiga, Italijos suvienijimas. Skaudžiai politinio režimo kaitą ir aristokratų luomo griūtį išgyvena Salinų šeima.

„Aš esu senojo luomo atstovas, neišvengiamai susijęs su Burbonais. Aš priklausau nelaimingai kartai, atsidūrusiai tarp dviejų epochų ir nepritampančiai nė prie vienos iš jų”. Tai pagrindinio romano veikėjo – kunigaikščio Fabricijaus žodžiai. Išgyvendamas dramatiškus istorinius įvykius jis pavargusiu ir nusivylusio žmogaus žvilgsniu seka politinius įvykius ir suvokia, kad jo epocha praeina, o kartu jo šeima netenka įtakos ir reikšmės visuomeniniame gyvenime. Tas iki kaulų smegenų apninkantis praradimo liūdesys…

Romane atskleistas XIX a. Sicilijos sodrus, dramatiškas ir daugialypis veidas. Visa tai nepaprastai gerai suskambėjo. Gal dėl to, kad kišenėje yra lėktuvo bilietai į Siciliją?

Beje…
„Jei dar yra skaitytojas, neskaitęs šios knygos, jam galima pavydėti atradimo džiaugsmo; skaitytojas be “Leopardo” išvykęs į kelionę po Siciliją, turėtų gailėtis praleistos progos”. (Werner Fuld)

Ne mažesnio dėmesio verta ir 1963 m. pasirodžiusi romano ekranizacija, kurią režisavo legendinis režisierius Luchino Visconti. Filme pirmais smuikais groja tokios žvaigždės kaip Burt Lancaster, Alain Delon, Claudia Cardinale. Mmmmm, medus akims”.

Šis romanas jo autoriui pelnė pasaulinį žinomumą, pagal jį statomi spektakliai bei sukurtas filmas. Romano pagrindinis personažas ir pasakotojas – penkiolikmetis autistas Kristoferis, galbūt dėl to formaliai knyga skirta paaugliams ir jaunimui, tačiau tiek skaitytojai, tiek apie šią knygą parašę recenzijas kritikai pripažįsta, jog ją gali skaityti visi. Galbūt tai yra savotiška studija „normaliajai” visuomenei, nes romanas suteikia galimybę jei ne moksline prasme, tai bent vidiniais išgyvenimais suprasti Aspergerio sindromą turintį žmogų.

Medikų atstovai, visuomenininkai, autizmo asociacijų atstovai, pedagogai kviečia daugiau sužinoti apie neurologinį raidos sutrikimą – autizmą. Jų teigimu, šį sutrikimą turinčių vaikų tėvai yra stumiami į socialinę izoliaciją, taip pat susiduria su konsultacinės pagalbos trūkumu, visuomenės nesupratingumu.
Bitės klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės mintys apie knygą:

„Šis romanas – tai geriausias būdas įsistoti į autistiško žmogaus batus.“

Mark Haddon nepaprastai taikliai ir vaizdžiai veda skaitytoją per Kristoferio – pagrindinio veikėjo – autistiško paauglio vidinį pasaulį, jo šeimoje tvyrančią depresyvią psichologinę atmosferą, autistiško žmogaus santykį su visuomene.

Susidaro įspūdis, kad autorius iki smulkiausių detalių yra susipažinęs su autizmo bruožais. Tačiau viename interviu teko skaityti M. Haddon prisipažinimą, kad jis rašydamas romaną daugiau dėmesio skyrė informacijos apie Londono metro ir Svindono geležinkelio maršrutus analizei, o ne paties autizmo spektro tyrinėjimui.

Įdomu pastebėti, kad romane nei karto neužsimenama, kokia diagnozė nustatyta Kristoferiui, nors ją tikrai nesunku nuspėti. Kadaise rašytojas dirbo su fizinę ir intelektinę negalią turinčiais vaikais. Matyt ši patirtis ir nugulė į romano puslapius.

Ir pabaigai – aukso puodo verta citata! “Turėčiau sakyti, kad jie turi mokymosi sunkumų, ar yra specialiųjų poreikių vaikai. Bet tai yra kvaila, nes mokymosi sunkumų turi visi, kadangi mokytis kalbėti prancūziškai ar suvokti reliatyvumo teoriją yra nelengva, taip pat visi turi ir specialiųjų poreikių, net ir mano tėvas, kuris turi nešiotis mažą pakelį saldiklio tablečių, kad neaugtų svoris”.

Bitės knygų klubo narės Ilonos atsiliepimas:

„Dauguma žmonių yra tinginiai. Jie niekada nieko nepastebi. Jie tik žvilgteli, ir šitas žodis reiškia tą patį, ką ir „netikėtai ant ko nors užšokti ir toliau eiti savo keliu“.

Tokie vaikai, kaip Kristoferis Bunas, gyvena faktų ir logikos pasaulyje, puikiai sprendžia matematikos užduotis, jiems reikia daugiau pastangų orientuotis nežinomoje aplinkoje, bendrauti su nepažįstamaisiais.
Bet visgi, gal mes visi esame žmonės, turintys specialiųjų poreikių? Juk iš tiesų nepastebime daug dalykų ir tikrai niekada nesidomėtume kas nužudė kaimynės šunį. Juk tai buvo tik šuo“.

Vaikiškai atrodanti knyga be vaikiško turinio. Taip būtų keliais žodžiais galima apibūdinti šį romaną. Kviečiame ir jus perskaityti šią knygą, kuri galbūt padės pamatyti vaiką, paauglį ar suaugusį su jų poreikiais, jausmais, individualiu sudėtingu vidiniu pasauliu, o tik po to įžvelgti autizmo spektro sutrikimą ar jo autistiškus bruožus.

Latvių rašytojas ir dramaturgas Māris Bērziņš vadinamas paradoksų meistru. Debiutavęs 40-ies, tapo vienu garsiausių latvių literatūros vardų, o jo romanas „Švino skonis“ – skaitomiausia ir daugiausiai diskusijų Latvijoje sukėlusia knyga. Už šį romaną rašytojas įvertintas Baltijos Asamblėjos literatūros premija (2015), Dzintaro Suodumo premija (2015) ir Latvijos literatūros metų apdovanojimu „Geriausias prozos kūrinys“ (2016).

Bitės knygų klubo narių atsiliepimai apie šią knygą:

„Dar kartą, kaip ir skaitydama G. Kanovičiaus romaną „Šėtono apžavai” įsitikinau, kad žmogus akistatoje su okupantais visada turi pasirinkimo galimybę: prisitaikyti, kolaboruoti ar priešintis. Pagrindinis knygos veikėjas Matis, būdamas paprastas „mažas” žmogus, dažo sienas, bet nepersidažo nė vienos valdžios spalva. Jis tiesiog besivadovaudamas humanistinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis tampa herojumi, gelbėdamas žydus. Visa istorija pasakojama jauno žmogaus lūpomis – atskleidžiama plati jausmų ir išgyvenimų paletė: nuo kasdienių smulkmenų, lengvabūdiško plevenimo iki didžiausio intensyvumo tragedijos. Patiko žaismingas pasakojimo stilius, kuris išlaikomas iki pat tragiškos kūrinio pabaigos. Įspūdį sustiprino publicistikos intarpai knygoje. Jie pasitarnavo kaip istorijos šaltiniai ir atskleidė to laikmečio realijas. O tos žvaigždutės knygos gale, simbolizuojančios 25 tūkst. žydų gyvybes… Juk holokausto siaubo žodžiais išreikšti neįmanoma”. (Jūratė)

„Gyventi reikia lengvai, neapsikraunant. Taip ir gyvena Matis Birkenas, paprastas vaikinas. Knyga parašyta būtent tokiu stiliumi. Labai sunkus, skaudus laikmetis. Žmonėms, Latvijai, visam pasauliui. Laikotarpis, kai „tarybinis žmogus neturi priprasti prie kapitalistinių skudurų. Jie skatina moralinę degradaciją ir sugriauna siekį statyti komunizmą.” Kai „kvailys turi pribaigti protingą, tinginys – darbštų, nelaimėlis – laimingą, toks komunistų partijos dėsnis.” Žavi autoriaus humoras. Gal žvelgiant per daug rimtai net nebuvo įmanoma išgyventi”. (Ilona)

Viena iškiliausių Vengrijos rašytojų Magda Szabo romaną „Pilotas“ parašė 1963 m. (į lietuvių kalbą kūrinys išverstas 2002 m.). Nors knygai jau beveik septyni dešimtmečiai, ji nė per nago juodymą neprarado savo aktualumo. M. Szabo romane gvildena laikui nepavaldžias temas: tėvų ir vaikų santykius, senstančio vienišo žmogaus dramą, artimųjų netektis. Bene svarbiausia knygos mintis – parodyti, kas nutinka žmogui, kai jis praranda savo šaknis ir visa, kas praeityje buvo brangu.

„Nustebino tai, kad nepavyko rasti nei vieno atsiliepimo ar komentaro lietuvių kalba apie šį romaną. Absoliučiai nei vieno! Nesuvokiama, kaip tokia gera knyga galėjo prasprūsti pro skaitytojų akis. Hermanas Hesė buvo aistringas M. Szabo kūrybos gerbėjas. Kadaise jis yra pasakęs: „Skaityti ponią Szabo – tai lyg pagauti auksinę žuvį. Pirkite visus jos romanus: tuos, kuriuos ji parašė ir tuos, kuriuos ji dar parašys.“ Žinote, ką? H. Hesė buvo absoliučiai teisus”, savo įspūdžiais apie romaną „Pilotas“ dalijasi Bitės knygų klubo vadovė dr. Jūratė Baltušnikienė.

„Tai pasakojimas apie tėvų ir vaikų santykius, kartų skirtumus ir tai, kaip kartais sunku suprasti vienam kitą. Izabelė – gydytoja, puiki specialistė. Po tėvo mirties ji pasiūlo motinai keltis iš mažo kaimelio pas ją į Budapeštą. Tik kas laukia jų abiejų dideliame mieste? Labai įdomi knyga, o tema aktuali visais laikais. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę ją perskaityti, gaila, kad daug senesnio leidimo knygų dažnai pranyksta naujienų sraute“, – tai klubo narės Gintarės atsiliepimas.