Literatūros kritikas ir mokslininkas
„Kaip savarankiškas žanras, kaip menas, kritika prasideda tik tada, kai atsiranda gili ir objektyvi kūrinio analizė, mokėjimas per literatūros kūrinio prizmę pažvelgti į gyvenimą, mokėjimas atskleisti kūrinį, perteikti jo atmosferą, priversti skaitytoją dar kartą pajusti ir giliau suvokti tai, kas yra kūrinyje“, – taip apie literatūros kritiką leidinyje kalba V. Kubilius.
„Darbe užsimota atskleisti XX a. pirmosios pusės lietuvių lyrikos stilių tipus, parodyti jų atsiradimą ir susiformavimą kaip vidinę šios literatūros rūšies logiką.“ Vytautas Kubilius (Iš: Kubilius, Vytautas. XX amžiaus lietuvių lyrika: stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu. Vilnius: Vaga, 1982. P. 6)
„Knygoje autoriui rūpėjo per ryšius ir sąveikas parodyti, kaip lietuvių literatūroje formuojasi naujos srovės, žanrai, motyvai, meninio mąstymo modeliai, kaip sprendžiamos poetinio vertinimo problemos, kaip lietuvių literatūra nuosekliai įsijungia į pasaulinės literatūros procesą“, – taip pratarmėje rašoma apie leidinį.
Žymaus lietuvių literatūrologo ir literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus studija, skirta literatūros žanrų raidai, jų tarpusavio sąveikai ir meninės kūrybos pokyčiams. Knygoje nagrinėjama, kaip keičiasi tradicinės literatūros formos, kaip poezija veikia prozą, proza artėja prie poezijos, o skirtingų žanrų bruožai susipina viename kūrinyje. Aptariamas groteskas, dokumentiškumas, esė ir naujos literatūrinės raiškos galimybės.
„Ši knyga – kritikos, o ne literatūros mokslo darbas.[…]Laisvi pasvarstymai.[…] Knyga – ne tiek panoraminė dabartinės literatūros nuotrauka, kiek jos vidinės dinamikos ryškinimas.[…] Jos „siužetu“ turėtų tapti literatūros vertės ieškojimas, kartais gana polemiškas, kritinės analizės nuoširdumas ir įtampa“, – taip apie knygą atsiliepia jos autorius.
„Šis „Lietuvių literatūros istorijos“ tomas skiriamas XX amžiui – sudėtingiausiam lietuvių literatūrinio gyvenimo etapui. Viena po kitos slenkančios okupacijos, du kartus atgauta valstybinė nepriklausomybė, besikeičiančios ideologijos, atvirumas Vakarų modernizmui ir sovietinės kultūros invazija, lietuvių rašytojų egzodas iš savo žemės nepaprastai sudramatino šio amžiaus lietuvių meninio žodžio būtį“, – leidinio pratarmėje rašo V. Kubilius.
„Nepriklausomybės paskelbimas – esminė Lietuvos visuomenės ir kultūros raidos riba. Tai lūžio situacija. Dramatiškas ideologinių konfrontacijų, vertybių perkainojimo, abejonių ir apsisprendimų metas.[…] Bandžiau literato akimis stebėti nepriklausomybės įsitvirtinimą mūsų kultūros savimonėje ir dokumentuoti istorinio-psichologinio lūžio eigą, kuri vis toliau slenka praeitin“, – taip savo knygą pristato literatūrologas V. Kubilius.
Knygoje atskleidžiamas lietuvių literatūrinis gyvenimas hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje 1941 – 1944 m. „Vokietmečiu šaknijasi daugelio Lietuvos menininkų, vėliau pagarsėjusių, debiutai. Čia užsimezga naujos meninio mąstymo kryptys, išsiskleidusios jau išeivijoje.[…] Lietuvių kultūra, „užėjus vokiečiams“, išgyveno šakotą, turiningą, lemtingą savo raidos tarpsnį, į kurį verta atidžiau įsižiūrėti literatūrologo akimis.“ Vytautas Kubilius (Iš: Kubilius, Vytautas. Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu, 2001. P. 9)
„Globalizacijos procesas meta stiprų iššūkį tautinėms kultūroms, reikalauja perimti naujas technologijas ir naujas kūrybiškumo formas, kurias diktuoja pasaulinė informacijos infrastruktūra, kiekvieną atskirą kultūrą išveda į multikultūrinę aplinką, kur ji turi užmegzti dialogą su įvairiakalbe auditorija. Kultūra turi pasiduoti šiuolaikinio pasaulio dinaminei kaitai.“ Vytautas Kubilius (Iš: Kubilius, Vytautas. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003. P. 14)
