,,Savo knyga nepretenduoju išsamiai nušviesti Vilniaus istorijos ir konkuruoti su profesionaliais istorikais. Tą daugiatomėje monografijoje nebent galėtų padaryti didelis autorių kolektyvas. Mano užduotis kur kas kuklesnė – skaitytojui suprantamai pateikti trumpą Vilniaus miesto istoriją su kasdieninės buities elementais, miestiečių džiaugsmais ir nelaimėmis. Joje svarbiausi miestiečiai. Drabužiai, papuošalai, pastatai, baldai, kasdieninės apyvokos daiktai, supę senuosius miestiečius, – tarsi teatrinis rekvizitas, padedantis geriau pajusti jų gyvenimą.‘‘ Antanas Rimvydas Čaplinskas (Iš: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė. Vilnius: Charibdė, 2010. P. 9)

,,Vilnius… Nuostabus, savitas, nepakartojamas miestas, pakerintis kiekvieną jį pamačiusį, su juo susipažinusį, nekalbant apie tuos, kam jis buvo, yra, tapo ar tampa gimtuoju miestu. Jei smalsu išvysti mūsų senolį Vilnių, kaip jis atrodė prieš du – keturis šimtmečius, bent iš dalies patenkinti smalsumą padės į šią knygą sudėti Jozefo Ignaco Kraszewskio (Juzefo Ignaco Kraševskio) pasakojimų ir prisiminimų, dienoraščių fragmentai, kuriuos iliustruoja prieš amžius kūrusių fotografų, dailininkų Vilniaus ir vilniečių vaizdai.

J. I. Kraszewskis (1812–1887), įžymus lenkų rašytojas 1829 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą studijuoti literatūros. Vilnius jam tapo ne tik jaunystės, pirmosios meilės, studijų miestu, bet ir rūsčia gyvenimo mokykla.‘‘ Kazys Uscila (Iš: Kraševskis, Juzefas Ignacas. Vilnius per amžius: Briedis, 2017. P. 7)

,,Iš visų J.I. Kraševskio darbų Lietuvos ir konkrečiai jos sostinės istorijai ypač svarbi 1840–1842 m. pasirodžiusi knyga Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų. Nežiūrint to, kad jau praėjo daugiau kaip 170 metų, kai pasirodė pataisytas ir papildytas Vilniaus istorijos I tomas, ši knyga su likusiais trimis tomais neabejotinai užima išskirtinę vietą Vilniaus istoriografijoje.“ Elmantas Meilus (Iš: Kraševskis, Juzefas Ignacas. Vilnius nuo jo pradžios iki 1750, T. 1. Vilnius: Mintis, 2014. P. X).

Lietuvos nacionalinis muziejus jau kelis dešimtmečius kryptingai pristato visuomenei Vilniaus miesto ikonografinę medžiagą ir jos tyrimus. Šia tema surengta ne viena paroda ir konferencija, paskelbti žymių XIX-XX amžiaus Vilniaus fotografų – Juozapo Čechavičiaus, Stanisławo Filiberto Fleury, Jano Bułhako – darbai. Tęsiant Vilniaus miesto ikonografinės medžiagos sklaidą ir populiarinimą visuomenėje bei puoselėjant bendradarbiavimo su kolekcininkais tradiciją, šioje serijos „Muziejus ir kolekcininkas” knygoje pristatomas išskirtinis vilniečio kolekcininko Dainiaus Raupelio rinkinys – Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) Vilniuje vokiečių kareivių bei profesionalių fotografų užfiksuoti miesto ir kareiviško gyvenimo vaizdai. (Iš: Vilnius pirmojo pasaulinio karo metais: Dainiaus Raupelio kolekcija. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. P. 6)

Vilniaus senamiestis – dėl savo išskirtinumo pripažintas pasauliniu mastu ir įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai didžiausias Rytų ir Vidurio Europos senamiestis su puikiais gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatais. Tai žinome visi. Tačiau Vilniaus senamiestis slepia ir daugybę paslapčių…

Ar žinote, kur tiksliai jis prasidėjo? Kur buvo pirmoji šventykla? Ką gali papasakoti jo rūmai, bažnyčios ir namai? Kur buvo krikštyti Lietuvos didieji kunigaikščiai? Kokia istorija gaubia krivio Lizdeikos, patarusio Gediminui statyti miestą, gimimą? Kur maršalas Kutuzovas išgirdo žinią apie Napoleono armijos persikėlimą per Nemuną ties Kaunu? Kur mėgdavo apsistoti Petras I ir kur buvo pakrikštytas jo tarnas Hanibalas, A. Puškino prosenelis? Kokios intrigos virė už rūmų sienų…

Tai erudito, objektyvaus pasakotojo, nestereotipinio įvykių vertintojo išdėstyta kultūrinė Vilniaus istorija, kuri aprėpia visą Vilniaus chronologiją – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos“ daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo“ klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė“, „Renesansas ir barokas“, „Universitetas ir getas“, „Sarmatai, klasikai ir romantikai“ ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes. (Iš: Venclova, Tomas. Vilnius asmeninė: istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011.)

,,Iš pradžių buvau užsimojęs rašyti apie Vilniaus daugiatautiškumą, bandyti atkurti jo istorinę kultūrinę atmintį. Norėjau sugretinti ir, jeigu įmanoma, sustyguoti jo skirtingas tapatybes . Šiam tikslui perskaičiau daugybę Vilniaus memuarų ir apvaikščiojau gausybę jo istorijų. Tačiau, mano nuostabai, beveik visi Vilniaus pasakojimai mane vedė už miesto ribų, tolyn į kitas erdves, kitų likimus. Mano dėmesio centras – Vilniaus miestas – plėtėsi man po jį naršant![…] Laikui bėgant ir man vis plačiau keliaujant po pasaulį, miestas vis labiau panašėjo į chaosą, disonansą, per savo kraštus išsiliejusį pasakojimų srautą, priešpriešą visa kam, kas įprasta ir lengvai suprantama, kol pagaliau suvokiau, kad Vilniaus pažinimas neturi jokių geografinių, kalbinių arba istorinių ribų. Vilnius kaip vanduo: judrus ir visada nepastovus, ir dėl to reikia su juo susitikti, jį skaityti, matyti ir atpažinti, tarsi jis būtų svetima, kitam priklausanti erdvė‘‘. Laimonas Briedis (Iš: Briedis, Laimonas. Vilnius – savas ir svetimas. Vilnius: Baltos lankos, 2010.)

Per pastaruosius 100 metų valdžia Vilniuje keitėsi net 14 kartų. Kiekviena trynė ankstesniųjų paliktus ženklus ir kūrė savuosius. Daug senienų sunaikino urbanizacija ir laikas. Vis dėlto mieste išliko daugybė istorinių reliktų, menančių LDK ir ATR epochas, Rusijos imperijos ir tarpukario laikotarpius. ,,Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją„, – sako D. Pocevičius. (Iš: Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius: Kitos knygos, 2018. P. 9 – 10)

„Tai neformalus ir iliustruotas Vilniaus gatvių gidas, kuriame istorinis paveldas susietas su dabarties patirtimi ir subjektyviu autorių požiūriu”.[…] „Ši knyga vadinasi „Vilnius 37°C“. Yra keletas to priežasčių. Pirmiausia – čia aprašytos trisdešimt septynios gatvės. Skaičius, kurio dėmenų suma galėtų sudaryti tobulą dešimtuką, bet nesudaro. Tie, kas tiki simbolinėmis reikšmėmis, pastebės perskelto ir neišsipildžiusio apvalumo ženklą. Tokį kaip ir ši knyga – neišbaigta ir tai pabrėžianti. Neaprėpianti viso Vilniaus, bet fragmentais siekianti ištraukti jo dvasią ir polėkį“. Jurga Raguckaitė ( Iš: Raguckaitė, Jurga. Vilnius 37° C: gatvių knyga. Vilnius: Baltos lankos, 2010. P. 7)

,,Ši knyga yra simbolinis raktas į mūsų gražiojo Vilniaus papuošalų dėžutę. Apie Vilnių rašyti ir sunku, ir lengva, nes Vilnius – niekieno ir kartu visų: jame savo pėdsakus paliko daugelio tautybių ir religinių konfesijų atstovai, čia gyveno, kūrė ir mylėjo daug įžymybių, valdovų, menininkų ir skandalistų…Todėl Vilnius yra tikras juvelyrikos šedevras, kurį kviečiu pažinti kartu.“ Elė Pranaitytė (Pranaitytė, Elė. Vilniaus senamiestis per 3 valandas. Vilnius: Tyto alba, 2017. P.7)