Pasakojimas perkelia skaitytoją į aštuonioliktą šimtmetį, į privačią miestiečių erdvę – gyvenamuosius namus, kurių duris pravėrus ryškėja patalpų planavimas ir funkcijos, apstatymas, miestiečių apranga ar turėti prabangos daiktai – akies krašteliu galime žvilgtelėti į miesto gyventojų buitį. Anų laikų vilniečių kasdienybę puikiai iliustruoja tekstas apie smurtą prieš moteris ir moteris smurtininkes, apie gajas burtų ir raganavimo tradicijas. Remiantis gausiais Vilniaus žurnalistų feljetonais, išspausdintais XIX a. antros pusės laikraščiuose, pristatomos vilniečių pramogos mieste ir užmiestyje, dažni vieši renginiai, margas nuolat šurmuliuojančios gatvės paveikslas, nenuilstanti prekyba ir mugės, miestiečių „fizionomijos” ir apdarai, kolektyvinio masinio kraustymosi tradicijos ir daugybė kitų unikalių miesto kasdienybės detalių. Be to, aprašomos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nelaimės ir nusikaltimai, kartinę vilniečių gyvenimą, kartu parodoma augančio ir modernėjančio miesto tamsioji pusė. (Iš: Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, T.1.Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018)

Antrame knygos tome rasime spalvingas amžininkų poringes apie miestiečių būtį grėsmės akivaizdoje, kai 1655 metais prie miesto artėjo ir jį užėmė Maskvos caro kariuomenė. Ypač daug dėmesio šiame tome skiriama vilniečių laisvalaikiui, pramogoms ir malonumams: su žymiuoju lietuvių tautos istoriku Teodoru Narbutu, pirmojo turistinio vadovo autoriumi, pasivaikščiosime po Vilniaus apylinkes, pasižvalgysime į miestą apsupusį dačių žiedą ir pažinsime susiformavusią vasarojimo kultūrą, pajausime triukšmingai į miesto gatves įsiveržusių Harley Davidson, Indiana ar Praha motociklų lenktynių įtampą ar šurmuliuojančių, kavos aromato, maisto kvapų ir cigarečių dūmų pritvinkusių tarpukario kavinių ir restoranų nuotaikas. (Iš: Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, T.2., 2019)

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes. (Iš: Matonienė, Liuda. Vilnius: meilės stotelės: romantiškasis miesto žemėlapis. Vilnius: Tyto alba, 2017)

Istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Pasakojama apie vyrus ir moteris, besąlygiškai atsidavusius literatūrai ir menui, pasiruošusius rizikuoti dėl jų savo gyvybe. (Iš: Fishman David E. Knygų gelbėtojai. Vilnius: Baltos lankos, 2019)

Knygos autorė Fania Lewando Vilniaus senamiestyje, Vokiečių g. 14 name, žydų kvartalo pakraštyje, turėjo nuosavą košerinių valgių restoraną ir vadovavo šalimais esančiai košerinio maisto gaminimo mokyklai. Restoranas turėjo didžiulį pasisekimą ir garsėjo itin intelektualia ir spalvinga publika. Čia mėgo lankytis dailininkas Marcas Chagallas, žydų poetas ir dramaturgas Icikas Mangeris, daug kitų garsių žmonių, rašytojų, menininkų. F. Lewando taip pat vadovavo lainerio „MS Batory”, kuris 1936–1939 m. kursavo tarp Gdynės (netoli Gdansko, Lenkija) ir Niujorko, košerinei vegetariškai virtuvei. (Iš: Lewando, Fania. Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga: tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė. Vilnius: Alma littera, 2015)

Leidinyje prof. T. Venclova pasakoja apie Vilniuje – nuo pat jo įkūrimo iki mūsų dienų – gyvenusius, dirbusius, apsilankiusius ir miesto istorijoje pėdsaką palikusius žmones. Tai biografijų rinkinys, savotiška įžymiųjų vilniečių enciklopedija. ,„Vilniaus asmenybių galerija – vienas netikėčiausių reginių, kurie yra atsiskleidę man prieš akis. Joje rasime lietuvių valstybininkų bei šviesuolių: nuo kunigaikščių ir didikų ligi tų, kurie tarpukaryje ir sovietmečiu palaikė mieste lietuvių kalbą ir kultūrą“. Tomas Venclova (Iš: Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. P. 7-8)

„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai.“ Gabija Lunevičiūtė (Iš: Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020. P. 7, 9)