„Pastaruoju metu nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas. Rečiau prisimenamas kitas, labai ryškus Vilniaus ypatumas – nuolatinė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė. Abi jos pergyveno skilimą, tad Vilniuje, kaip jokiame kitame Europos mieste, gerokai iki sekuliarių visuomenių atsiradimo geriau ar blogiau sugyveno ir savo teises, tegul ir ne visada lygias, turėjo kelios bažnyčios. Toks bendrabūvis Europoje – išskirtinis reiškinys.“ Irena Vaišvilaitė ( Iš: Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, 2017. P. 7-8)

„Ši knyga – tarsi malda Vilniui.[…] Knygos idėja buvo surinkti į vieną albumą visas Vilniaus šventoves – nuo seniausių iki moderniausių. Šventovių radimasis, gyvavimas, kaita, jų likimai neatsiejamai susipynę su paties Vilniaus istorija. Mūro sienose ir skliautuose, šventuose paveiksluose ir ikonose glūdi amžių atmintis.“ Gina Viliūnė ( Iš: Viliūnė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. Vilnius: Alma littera, 2021. P.12)

Katedros požemiai – nematoma pastato dalis – lankytojams buvo atverti 1991 m. po beveik visą XX amžių vykdytų archeologinių, geologinių, architektūros ir dailės tyrimų bei pamatų tvirtinimo darbų. 2012 m. restauruotuose Vilniaus katedros požemiuose, kriptose, koridoriuose buvo įrengta nauja ekspozicija. Ji pristato šventovės, stovinčios vienoje seniausiai gyvenamų Vilniaus vietų, istoriją, pastato kaitą, čia palaidotus Bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelniusius asmenis. Leidinys paaiškina ir praplečia požemių ekspoziciją, supažindina su laidojimo tradicijomis, archeologiniais radiniais ir tyrimais.

Knyga norintiesiems geriau pažinti Vilniaus praeitį, įsigilinti į vienos iš populiariausių Lietuvoje veikusių vienuolijų kultūros paveldą ir nuostabų šio paveldo paminklą – Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčią. Apie bažnyčioje buvusius, prarastus ar iki dabar išlikusius meno kūrinius, jų sukūrimo aplinkybes, paskirtį ir likimą pasakojama žvelgiant per konvento istoriją, vienuolių dvasinio gyvenimo idealus, bendruomenėje puoselėtas tradicijas ir pamaldumo praktikas.

Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bernadinių vienuolynas įkurtas XVI a. pabaigoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikotarpiu. Jo fundacija ir bažnyčios statyba pasirūpino Leonas Sapiega – vienas svarbiausių ano meto asmenų Kunigaikštystėje. Naujasis vienuolynas buvo turtingiausias bernardinių vienuolynas Abiejų Tautų Respublikoje, turėjęs puikiai įrengtą bažnyčią, aprūpintas brangiais liturginiais indais ir paramentais, garsėjęs stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir teikęs ramų prieglobstį uždarai vienuolių bendruomenei, savo kasdienybę skyrusiai maldoms už fundatoriaus šeimą ir šalies gerovę.