„Pastaruoju metu nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas. Rečiau prisimenamas kitas, labai ryškus Vilniaus ypatumas – nuolatinė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė. Abi jos pergyveno skilimą, tad Vilniuje, kaip jokiame kitame Europos mieste, gerokai iki sekuliarių visuomenių atsiradimo geriau ar blogiau sugyveno ir savo teises, tegul ir ne visada lygias, turėjo kelios bažnyčios. Toks bendrabūvis Europoje – išskirtinis reiškinys.“ Irena Vaišvilaitė ( Iš: Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, 2017. P. 7-8)