Šis autorius – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų lietuvių literatūroje, cenzūros metu rašęs „į stalčių“. Garsiausias to rezultatas – „Vilniaus pokeris“, romanas, kuris buvo ir tebėra tikra literatūrinė bomba. Ričardas Gavelis buvo pirmasis rašytojas, itin atvirai ir kritiškai pažvelgęs į gyvenimą sovietiškoje santvarkoje. „Gavelis daug kuo panašus į Milaną Kunderą (…), drįsusį ironizuoti ir net su atviru sarkazmu rašyti apie tai, kas daug kam iki šiol atrodo nacionalinės ir europietiškos tapatybės pamatai“, – sako Leonidas Donskis.

Nors žinoma lietuvių rašytoja Kristina Sabaliauskaitė su senuoju Vilniumi supažindina visose savo knygose, tačiau labiausiai tą daro apsakymų rinkinyje „Danielius Dalba & kitos istorijos”. Čia skaitytojai susitinka su sėkmės viršūnę pasiekusiu, tačiau niekaip dvasios ramybės nerandančiu rašytoju Danieliumi Dalba, karo metu bręstančia moksleive, senu žydu milijardieriumi, įdomiu veikėju, aprūpinančiu kvaišalais užsienio aktorius bei daug kitų herojų, kurie atvers vis kitokį Vilniaus panoramos puslapį ir kvies jautriai bei kiek ironiškai pažvelgti į miesto istorinę praeitį.

Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“. Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.

Silva rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII–XVIII a. Lietuvoje. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša, kai kiekvieną kartą atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas?

Romane susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas.

Lietuvos Jeruzalė – Vilnius… Kiekvienam doram lietuviui – tai šventas vardas. Romano herojus kalvarėnas Napoleonas Šeputis, po ilgų metų nesilankymo atvykęs į Vilnių, į Dainų šventę, atranda čia ne tik nepriklausomos Lietuvos istorinę, net visos Europos kultūros sostinę, bet ir Kristaus karalystę. Patyręs religinę – patriotinę ekstazę, netikėtai „nušvitęs“, jis leidžiasi kelionėn po miestą, pamokslaudamas ir telkdamas aplink save jam pritariančius keistuolius, kartu su jais prisimindamas absurdišką sovietinę praeitį ir krimsdamasis dėl protu sunkiai suvokiamos dabarties.

Leidinyje pasakojama apie sovietmečio kasdienybės ir švenčių užkulisius, prisimenant to meto Vilnių. Knyga atsirado iš pokalbių su 1974–1990 metais miestui vadovavusiu Algirdu Vileikiu. Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.

Tai istorinis ir detektyvinis romanas, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Čia persipina XIX a. Vilniuje veikusių slaptųjų filomatų, filaretų ir Juodųjų brolių draugijų bei žymių asmenybių – Tomo Zano, Adomo Mickevičiaus veikla. Tai romanas, kuris leidžia ne tik pažvelgti į mažai žinomos istorijos detales, bet ir suteikia naują kvėpavimą istoriniams romanams.

Tai istorinis detektyvas apie Vilniaus ir Lietuvos istorijos paslaptis, vertas lietuviško Da Vinčio kodo vardo.

Paslaptingas nusikaltėlis šių dienų Vilniuje žudo merginas. Kas jis – žudikas maniakas? O gal jo motyvai kur kas sudėtingesni?

Persipynusi tolima praeitis ir dabarties įvykiai, senovinės LDK relikvijos ir paslaptingi mūsų laikų nusikaltimai įtrauks į neleidžiantį atsikvėpti įvykių sūkurį, besisukantį aplink Vilniaus bastėją, Valdovų rūmus bei Kretingos bažnyčią, ir suteiks galimybę prisiminti pamirštas legendas, beprotiškai talentingas asmenybes ir didingus jų darbus…

„Vilko valanda“ – tai pirmasis stimpanko (angl. steampunk) žanro romanas, parašytas Lietuvos televizijos eteryje ir socialinėse erdvėse gerai žinomo žurnalisto Andriaus Tapino. Knygos siužetas nukelia į 1905-ųjų Vilnių, tik kiek kitokį, nei mokoma istorijos knygose. Čia Vilnius išsisuko nuo Rusijos imperijos glėbio ir tapo laisvuoju Aljanso miestu, kuris yra vedamas mokslo ir progreso keliu. Čia verda intrigos, paaiškėja tamsūs politiniai susitarimai, vyksta nuožmios kovos, atskleidžiamos alchemikų paslaptys.

1530 m. pavasarį Vilniuje siaučia „juodoji mirtis” – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš nelaimės. Užupio smuklės kekšę Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose… Romano siužetas kupinas intrigų ir netikėtų vingių. Viduramžių Vilniaus gyventojai pagalbon pasitelkia maldas ir burtus, nuojautas ir stebuklingus vaistus. Greta sąmokslų ir pinklių, čia rasite pasakojimų apie miestiečių buitį, kasdienybę ir šventes, amatus ir papročius. Vilniaus istorija prabils eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis.