„Šaltenio apsakymuose ryškiai iškyla bręstančio žmogaus dvasinė alternatyva, kada pasidaro nebeaišku: ar tikrovė sutriuškins tavo idealus ir tu pradėsi iš jų juoktis, ar idealai pakels tave į kovą už juos, ar ieškosi priemonių tuos idealus pirmiausia savyje išsaugoti?“ Albertas Zalatorius (Iš: Zalatorius, Albertas. Prozos gyvybė ir negalia. Vilnius: Vaga, 1988. P. 220)

„Šaltenio žmogus itin dramatiškai pasijunta, kai pabando realizuoti svajonę ar nenusikalsti principams. Doram būti visada sunkiau ten, kur dorybės niekas nekelia ant pjedestalo, kur ji verčiama slapstytis, kad neatrodytų juokinga ir nebūtų per greit sutrypta. Dorumas, naivumas, atvirumas, dvasinio solidarumo troškimas lyg kokios iš rojaus išvytos dvasios klaidžioja Šaltenio novelių puslapiais…“ Albertas Zalatorius (Iš: Zalatorius, Albertas. Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai. Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 354)

„S. Šaltenis – patyręs prozininkas ir dramaturgas, bet „Kalės vaikai“ yra pirmasis jo romanas.[…]Tai atsisveikinimo su praeitimi romanas ir kartu praėjusios epochos romanas. Toje epochoje literatūra buvo kovos prieš okupaciją, prieš nutautėjimą ginklas – ir galingas ginklas.“ Aleksandras Krasnovas (Iš: Krasnovas, Aleksandras. Atgimimo proza. Vilnius: vilniaus universitetas, 2011. P. 293-294)

S. Šaltenio dramaturgija tebėra prisišliejusi prie jo apysakų. Nors ir neturėdamas „solidaus dramaturginio stažo, rašytojas yra populiarus teatro žmogus. „Jo žodis scenoje jau gali būti vertinamas kaip ryški lietuvių dramaturgijos naujovė. Rašytojo kūriniai rampos šviesoje labai patrauklūs, nūdieniški, ypač artimi jaunosios žiūrovų kartos pasaulėjautai ir skoniui, atveria plačias galimybes režisieriams ir aktoriams ieškoti modernesnių sceninės raiškos formų.“ Jonas Lankutis (Iš: Lankutis, Jonas. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. Vilnius: Vaga, 1988. P. 645)

„S. Šaltenio pjesės mūsų literatūriniame ir teatriniame gyvenime (paprastai neiškenčiama nepasidžiaugus šio dramaturgo bendradarbiavimu su Jaunimo teatru) yra savitas reiškinys.[…]Kai, perskaitęs S. Šaltenio apysaką, pamatai ta pačia tema sukurtą pjesę, o paskui dar ir filmą, nesunkiai pastebi pro kultūringą literatūrinį audinį prasišviečiančias pasaulėžiūros seklumas.“ Vaidotas Daunys (Iš: Daunys, Vaidotas. Pastoviųjų vertybių versmė: literatūros kritika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 132)

„Netradicinis dramos modelis atgaivino ir išplėtojo „pjesės pjesėje“ principą.[…] Sustosiu prie S. Šaltenio „Lituanikos“, įdomiai įprasminančios „dvigubo veiksmo“ komponavimą.“ Petronėlė Česnulevičiūtė (Iš: Česnulevičiūtė, Petronėlė. Dramos pasaulis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. P.37)

„Sauliaus Šaltenio pjesė „Jasonas“ – tai scenarijus filmui, parašytas tuo metu, kai autorius sėkmingai darbavosi Lietuvos kino studijoje.[…] Spektaklis brangintinas ir svarbus savo pagrindinio herojaus taurumu, žmoniškumu, sakytume, vaižgantišku lietuviškumu…Siūlytinas visiems, kurie pasigedo mene šviesos, prasmės ir grožio.“ Balys Juškevičius (Iš: Juškevičius, Balys. Teatro šviesose ir šešėliuose. Klaipėda: Eglė, 1999. P. 268, 270)

„Šaltenio humoras tiesioginis, todėl dažnai autorius atrodo didesnis juokdarys. Bet ir šposaudamas jis sugeba sukurti ir sudėtingesnių humoristinio subtilumo apraiškų. Tai jam padeda geriau apsidirbti su jautriom situacijom, kurios drovioje mūsų literatūroje verčia rašytoją griebtis įvairių nutylėjimo ar nedraskymo formų.“ Kęstutis Keblys (Iš: Keblys, Kęstutis. Smulki kritikos rasa. Vilnius: Versus aureus, 2011. P. 345)

„Be galo įdomi ir autentiška lietuvių prozos saviraiška – S. Šaltenio romanas „Kalės vaikai“. Tai moderni istorijos transkripcija, kurios dėmesio centre – ne autentiški faktai, bet kultūriniai vaizdiniai ir įvaizdžiai, demonstruojant ypatingą menininko laisvę ir kūrybines galimybes interpretuoti. Čia skirtingai nei kituose mūsų prozininkų kūriniuose įtvirtinamas moderniajai prozai būdingas literatūrinis persikūnijimas.“ Inga Vaičekauskaitė-Stepukonienė (Vaičekauskaitė-Stepukonienė, Inga. Naujasis lietuvių ir latvių romanas: raidos tendencijos 1988-taisiais. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2006. P. 239)