In vino veritas arba „Trijų mylimų“ paradoksai
Skaitytos / 2015-05-27

Nesu Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėja, bet viena naujausių jo knygelių* patraukė savo pavadinimu. Perskaičiau ir nepasigailėjau. Ir ne vien todėl, kad pirmoje esė („Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“) Adomo Mickevičiaus mirties faktas įgyja konkrečių lokalinių bei emocinių dimensijų ir iš neutralaus žinojimo virsta išgyventa savastimi, bet ir dėl egzotiškai žybtelėjusio būdvardžio „šãlimas“ vietininko „šalimosè“ (33) bei visai jau lietuviškai žaižaruojančių „aistruolių“ (34) vietoj visur plūstančių nugeibusių „sirgalių“. Deja, tuo džiaugsmas ir baigėsi, nes redaktorius nepasivargino ištaisyti elementarių kalbos klaidų. Pradėsiu nuo „užsipilti“ (= įsipilti) degalų (106). Ką čia aiškinti? Nebent tai, kad pasakotojas, viešėdamas Bulgarijoj ir ypač Gruzijoje, dažniausiai būna akis užsipylęs, o jo pavartotas žodžių junginys („užsipilti degalų“) begėdiškai pretenduoja į frazeologizmą. Čia, beje, ir paradoksai prasideda: juo daugiau pasakotojas degustuoja, ragauja, pilsto ir laisto, tuo mažiau daro kalbos klaidų. Taigi, dauguma jų koncentruojasi knygos pradžioje, kol autorius dar tvirtai laikosi ant kojų. Padalyvių vartojimo klaida dažniausia: „persėdus“ (15) = persėdęs, „nepaisant“(18) = nepaisydamas, „stumiantis“(26) = stumdamasis, „besidairant“ (30) = besidairydamas, „susidūrus“ (33) = susidūręs, „gurkštelėjus“ (33) = gurkštelėjusios, „užleidžiant“ (36) = užleidžia, „nepaisant“ (88) = nepaisydamas, „nedelsiant“ (92,94) = nedelsdamas, „įlipant“ = įlipdami… Netrūksta ir semantizmų: „ženklus“ (10) = ryškus, įspūdingas, įsimintinas, nepamirštamas, „neakivaizdžiai“ (11) = netiesiogiai, „nebeveiksi“ = nebeveikianti,…

Lapės gaudymas : eseistinės užsklandėlės / Donaldas Kajokas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 158 [2] p. – ISBN 978-9986-39-755-7
Skaitytos / 2013-10-24

… ir knygos spalva kaip lapės, netgi su jos pėdukėm. Jos skaitymas tikrai primena žvėrelio t. y. esmės gaudymą: trumpi blyksniai, keli sakiniai išminties, ironijos, erudicijos, filosofijos, religinių, tikėjimo įžvalgų. Lyg gaublį suktum, tiek čia skirtingų kultūrų ir temų, ir problemų, ir paradoksų, ir tolerancijos. Labiau rytietiškos dvasios, leidžia perskaičius vieną tekstą nutilti, užversti knygelę ir viduje pasitikrinti savo patirtis, gal nuojautas. Tikrinti ir pasitikrinti… D. Kajokas savo mažos apimties esė išsako pačią didžiausią pasaulio protų ir kūrėjų sukauptą išmintį. Taip ir norisi Poetą cituoti ir cituoti. Nes gyvenimas, nes mes jame, nes jis mumyse – iš kartos į kartą. „Žmogaus klausimai. Klausimai apie žmogų. Klausimai žmogui.O šiaip jau, Lape, netgi amžinas mūsų pastangų bergždumas nutverti tave už uodegos, privilioti į savo vištidę, tasai akis badantis mūsų netobulumas tėra tik dar vienas mįslingo ir nesugaunamo tavo tobulumo pavidalas. Manau.“