Lietuviškos apybraižos
Skaitytos / 2019-02-05

Naujausias Herkaus Kunčiaus romanas pirmiausia patraukia savo ryškia išvaizda ir tik po to skandalingu turiniu, besitaškančiu juodojo humoro purslais. „Lietuviškos apybraižos“ sudarytos iš septynių atskirų pasakojimų, kuriuos į vientisą kūrinį jungia personažai – tikros istorinės asmenybės, įvairiais laikotarpiais apsilankiusios Lietuvoje. Tai – Rusijos caras Petras I-asis, romane įžengiantis į Vilnių ir apsistojantis Sluškų rūmuose, karvedys Napoleonas, po krepšinio rungtynių su Kauno „Stumbro“ degtinės gamyklos komanda Jonines sutinkantis Rumšiškėse, šokinėdamas per laužą… Atrodo, didesnio absurdo jau nesugalvosi, bet štai autoriaus vaizduotė neša dar toliau: į Vilnių atvykęs Vladimiras Leninas pogrindinį susirinkimą sušaukia ginekologo kabinete, o dainų ir šokių šventėje dalyvaujantis Michailas Gorbačiovas įsimyli „Lietuvos“ ansamblio šokėją Valdonę…. Skaitant romaną, juokeliai ir pokštai verčia kvatoti ir stebėtis rašytojo išmone. Kai kur gal ir persūdyta su vulgarybėmis…Bet kiekvieno herojaus nuotykį skaitai vienu atsikvėpimu. Ir jau nebežinai, kur tiesa, o kur rašytojo fantazija, nes, kaip teigia pats H. Kunčius, „tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, kiti atgimsta mitais ar legendomis“.

In vino veritas arba „Trijų mylimų“ paradoksai
Skaitytos / 2015-05-27

Nesu Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėja, bet viena naujausių jo knygelių* patraukė savo pavadinimu. Perskaičiau ir nepasigailėjau. Ir ne vien todėl, kad pirmoje esė („Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“) Adomo Mickevičiaus mirties faktas įgyja konkrečių lokalinių bei emocinių dimensijų ir iš neutralaus žinojimo virsta išgyventa savastimi, bet ir dėl egzotiškai žybtelėjusio būdvardžio „šãlimas“ vietininko „šalimosè“ (33) bei visai jau lietuviškai žaižaruojančių „aistruolių“ (34) vietoj visur plūstančių nugeibusių „sirgalių“. Deja, tuo džiaugsmas ir baigėsi, nes redaktorius nepasivargino ištaisyti elementarių kalbos klaidų. Pradėsiu nuo „užsipilti“ (= įsipilti) degalų (106). Ką čia aiškinti? Nebent tai, kad pasakotojas, viešėdamas Bulgarijoj ir ypač Gruzijoje, dažniausiai būna akis užsipylęs, o jo pavartotas žodžių junginys („užsipilti degalų“) begėdiškai pretenduoja į frazeologizmą. Čia, beje, ir paradoksai prasideda: juo daugiau pasakotojas degustuoja, ragauja, pilsto ir laisto, tuo mažiau daro kalbos klaidų. Taigi, dauguma jų koncentruojasi knygos pradžioje, kol autorius dar tvirtai laikosi ant kojų. Padalyvių vartojimo klaida dažniausia: „persėdus“ (15) = persėdęs, „nepaisant“(18) = nepaisydamas, „stumiantis“(26) = stumdamasis, „besidairant“ (30) = besidairydamas, „susidūrus“ (33) = susidūręs, „gurkštelėjus“ (33) = gurkštelėjusios, „užleidžiant“ (36) = užleidžia, „nepaisant“ (88) = nepaisydamas, „nedelsiant“ (92,94) = nedelsdamas, „įlipant“ = įlipdami… Netrūksta ir semantizmų: „ženklus“ (10) = ryškus, įspūdingas, įsimintinas, nepamirštamas, „neakivaizdžiai“ (11) = netiesiogiai, „nebeveiksi“ = nebeveikianti,…