Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – kitų šalių skaitytojų akimis
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-11-18

Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų. Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių. 2015 m. Barbara lankėsi Lietuvoje, užsuko ir į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Jos įspūdžius publikavome mūsų bibliotekos svetainėje ir tinklaraštyje Geros knygos. Šįkart Barbara mielai pasidalino savo mintimis ir įžvalgomis apie Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“.   „Romanas „Silva Rerum“ sukėlė didelį šurmulį šalyse, kuriose jis buvo išleistas. Keletas profesionalių kritikų, įskaitant Nobelio premijos laureatą, labai teigiamai įvertino šią knygą, todėl mano nuomonė niekam nebus ypatingai įdomi, nes esu tik aistringa skaitytoja ir istorijos mylėtoja. Tačiau šis romanas sukėlė daugybę jausmų ir apmąstymų, kuriais norėčiau pasidalinti su kitais skaitytojais. Kodėl Silva Rerum? XVII ir XVIII amžiuose „sylwa“ paprastai buvo ranka rašytas tekstas, neturintis didesnių literatūrinių ambicijų, skirtas daugiausia šeimai ar draugams ir kaimynams. Jame buvo ne tik faktai iš kasdienio gyvenimo ar neįprasti šeimos įvykiai, bet ir užrašai apie tai, kas rašytoją sudomino. Dažnai net literatūros kūrinių dalys –…