Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – kitų šalių skaitytojų akimis

2021-11-18

Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų.

Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių.

2015 m. Barbara lankėsi Lietuvoje, užsuko ir į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Jos įspūdžius publikavome mūsų bibliotekos svetainėje ir tinklaraštyje Geros knygos.

Šįkart Barbara mielai pasidalino savo mintimis ir įžvalgomis apie Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“.

 

„Romanas „Silva Rerum“ sukėlė didelį šurmulį šalyse, kuriose jis buvo išleistas. Keletas profesionalių kritikų, įskaitant Nobelio premijos laureatą, labai teigiamai įvertino šią knygą, todėl mano nuomonė niekam nebus ypatingai įdomi, nes esu tik aistringa skaitytoja ir istorijos mylėtoja. Tačiau šis romanas sukėlė daugybę jausmų ir apmąstymų, kuriais norėčiau pasidalinti su kitais skaitytojais.

Kodėl Silva Rerum? XVII ir XVIII amžiuose „sylwa“ paprastai buvo ranka rašytas tekstas, neturintis didesnių literatūrinių ambicijų, skirtas daugiausia šeimai ar draugams ir kaimynams. Jame buvo ne tik faktai iš kasdienio gyvenimo ar neįprasti šeimos įvykiai, bet ir užrašai apie tai, kas rašytoją sudomino. Dažnai net literatūros kūrinių dalys –  senovinės, šiuolaikinės bei užsienio literatūros, taip pat poezija, gandai, skandalai ir net pornografija. Kadangi spaustuvės buvo ne valstybės, o  magnatų, universitetų ir bažnyčios rankose, literatūros kūrinius publikuoti buvo menka galimybė. Be to, „žaidimas žodžiais“ nebuvo laikomas vertingu užsiėmimu. Bažnyčia publikavo tik religinius kūrinius, o magnatai, netgi turėdami savo pasekėjų tarpe literatūrai gabių asmenybių, buvo labiau suinteresuoti tik politinių brošiūrų ar pamfletų apie jų šeimų didybę ir politiką skelbimu (Todėl Mykolo Kazimiero Radvilos žmonos apgailėtinas bandymas versti Moljerą jos šeimos narių ir svečių buvo įvertintas kaip neturinčios ką veikti moters užgaida). Šios literatūrinės formos pasirinkimas, atitinkantis knygoje aprašytą laikotarpį, leidžia autorei išplėsti istoriją už pasakojimo apie šeimą ribų ir pridėti viską, kas praturtina šalies, jos gyventojų ir laikotarpio vaizdą.

Aš perskaičiau „Silva Rerum“ vieną kartą. Tada iš karto perskaičiau dar sykį. Trečią kartą tiesiog ieškojau kelių dalių, kurios man sukėlė ypatingą susidomėjimą ar susižavėjimą. Tai žavus, spalvingas maždaug 120 metų istorijos paveikslas, turtingas detalių, turintis daugybę lygių ir parodytas labai moderniai – tai leidžia skaitytojui labai gyvai dalyvauti įvykiuose ir vis dėlto išlaiko jį intelektualiai šiais laikais.

Geriausias to pavyzdys – antrosios knygos pradžia, vaizduojanti iš pažiūros įprastą rytą Vilniuje iš paukščio (kuosos) perspektyvos; tai lemtinga diena, kai kenkėjas įžengia į miestą jau sergančios žiurkės pavidalu – nei paukštis, nei žmonės apie jį nežino, tačiau mes žinome, nes mums atskleidžiamas pavadinimas ligą sukėlusios bakterijos, kuri nebus aptikta ir įvardinta iki 1894 m.  Kenkėjų paveiktiems gyventojams tai reiškia Dievo bausmę už nuodėmes, kurią palaiko dvasininkai, o žydai yra kaltininkai (kaip įprasta). Šiame kontekste gydytojo žydo Aarono Gordono personažas atrodo keistai modernus jo mokslinėje veikloje, tačiau gerai įtvirtintas tame laikotarpyje. Tai, kad perskaičiau šią knygą trečiosios koronaviruso bangos pabaigoje, nekantriai laukdama savo eilės skiepui gauti, prideda prieskonių situacijai – stebėdamas savo amžininkus ir lygindamas jų elgesį su XVIII amžiaus pradžios „Silva“ visuomenės elgesiu, supranti, kad, nepaisant mokslo pažangos, žmogaus prigimtis nesikeičia!

 

Esame kviečiami sekti penkių kilmingos Norvaišų šeimos kartų pakilimus ir nuosmukius, bent jau taip mums galėtų atrodyti pradžioje. Bet yra ir šis tas daugiau! Stebėdami Uršulės ir Kazimiero –  antrosios šeimos kartos – asmeninį augimą, tuo pačiu mes galime atidžiai stebėti gyvenimą šalyje jų šeimos valdoje ir Vilniuje įvairiais aspektais: religiniame kontekste, vienuolyno viduje, susipažįstame su tiek profesorių, tiek studentų gyvenimu universitete, ir  regime ne tik aukštesniųjų klasių vyrų ir moterų ištvirkimą. Antroje dalyje – maždaug po 50 metų, mes dar kartą susitinkame su Uršule –  kaip dama su praeitimi, ir trečiosios Norvaišų kartos jauna pora: Ona Kotryna ir Jonu Izidoriumi bei jų maža mergaite. Visi jie turi kovoti su kenkėjais, siaubiančiais šalį, kuri jau ir taip nusiaubta Šiaurės karo. Vaizdas vėlgi skiriasi – nuo Vilniaus iki kaimo dvaro, apleisto giliuose miškuose, ir net iki karinio forposto, kur aprašomas gana neįprastas kasdienis gyvenimas visuose socialiniuose lygmenyse. Trečioji dalis pateikia kitokį vaizdą: ketvirtoji Norvaišų karta iš pažiūros klesti, Vilniaus nukentėjęs nuo dar vieno didelio gaisro, o ir Lietuva apimta oligarchijos intrigų. Skaitant reikia atkreipti dėmesį, kad tiesioginių įvykių trukmė kiekvienoje dalyje yra apie 3 metus.

„Silva Rerum“ nėra lengva skaityti. Čia gausu iš pažiūros mažų detalių, kurios vis pasirodo vėliau toje pačioje arba antroje ir trečioje dalyje. Ir kai skaitytojas tai pastebi, šios detalės visai nebeatrodo smulkios, bet turi gilią prasmę. Pavyzdžiui, raudona Uršulės suknelė (du kartus pirmoje ir antroje dalyje), Jono Motiejaus užaugintas pušies-beržo hibridas, Marso ir Veneros nuotrauka, sukėlusi seksualinį Jono Motiejaus ir Onos Kotrynos pabudimą, sraigių patiekalas – pirmoje dalyje kaip didžiausias kulinarinis malonumas Jeanui Delamarsui, antroje – desperatiškas Onos Kotrynos bandymas pamaitinti šeimą Švedijos invazijos bado metu (nors mano sodas yra užpultas sraigių armijos, niekada nerizikuočiau pati jų paruošti, verčiau nusipirkčiau paruoštas orkaitei, nes šis procesas man prilygsta žiauriam elgesiui su gyvūnais). Ir katinas Mauricijus, kuris nugaišta pirmoje dalyje ir vis pasirodo vėlesnėse dalyse kaip geraširdis pasiuntinys Teofiliui ir jo buvusiai meilužei. Romane yra net paslapties elementų: „silentium est aureum“ ir 3 auksinių laikrodžių paslaptis, kurią Jonas Radvila slaptais pranešimais perdavė trims pasitikėjimo asmenims – mįslė iš dalies išspręsta antroje dalyje. Radvilų šeimos istorijoje yra net didžiulis skandalas. Čia yra visko bet kokiam skoniui. Ir tiek daug klausimų ir problemų, reikalaujančių gilesnių apmąstymų ir diskusijų! 

Pabandykime rasti svarbiausią romano tašką. Čia aš šiek tiek sutrikusi, nes atrodo, kad jų yra daugiau nei vienas. Bent pusė visų trijų tomų veiksmo vyksta Vilniuje. Mieste, kuris lyg Feniksas kartkartėmis kyla iš pelenų. Daugiakultūrinis bitynas pavaizduotas taip ryškiai, kad norėtųsi iš karto eiti ten ir pamatyti jį. Na, dėl akivaizdžių priežasčių turėsiu laukti malonumo. Vilnius galėtų būti laikomas šio kūrinio herojumi. Paprastai istoriniai romanai turi kokį nors karinį ar politinį herojų, karalių, generolą – vienu žodžiu – vyrą. Čia, net jei didelė romano dalis vaizduoja karo laikus, nėra mūšių, nėra vadovaujančių vyrų. Ne tai, kad romane trūktų vyrų, net ir pačių įdomiausių. Bet atrodo, kad jie atidėti į šalį. Mano kukli nuomonė yra tokia, kad kolektyvinė šio kūrinio herojė yra moteris  – ne konkreti, bet tarsi simbolinė. Verčiant puslapius pro mus praeina daugybė visokių moterų: geidžiamų, gražių, bjaurių, paniekinančių, paklusnių ar valdingų, sunkiai dirbančių ir tingių, net nusikalstančių, šmaikščių, išmintingų ar tiesiog kvailų. Visose gyvenimo srityse: turtingi ir vargšai, gerai gimę ir žemiausios visuomenės sluoksniai. Šeimos, religijos ar papročių vergai ir net „išlaisvinti“ (Teofilis). Pirmoje dalyje yra Uršulė, besivystanti iš valingo vaiko į paklusnią kandidatę į vienuoles (ir būsimą šventąją), maištaujanti beveik vienuolė, tuokiasi skubiai ir atgailauja … neilgai. Antrajame tome vėl dominuoja senyvo amžiaus ir ligota, tačiau energijos ir neįprastų idėjų kupina Uršulė, jauna ir nesaugi Ona Kotryna, mokanti išgyventi badą ir žudytis be sąžinės graužaties. Atrodo, kad trečioji dalis turi vyrą herojų – darbštų, klestintį ir diskretišką Petrą Antaną. Tik štai jo gyvenimas ir mintys sukasi aplink moteris: erzinančią žmoną, meilužę, jo tarnus ir paleistuves, kurios suteikia laikiną malonumą, ir paslaptingąją žydų mergaitę. Petro Antano ir jo amžininkų pasaulyje moterys laikomos tik trumpo malonumo objektais, įpėdinių, maitinimo ir švarių paklodžių tiekėjomis, netinkamomis intelektinei ar verslo veiklai (jo sesers verslo idėja sukurti naujo tipo tabaką).

Lankydamasis įvairiuose Radvilų dvaruose, jis vėl susiduria su daugiau ar mažiau laimingomis moterimis (Mykolo Kazimiero Radvilos žmona), o susitikus su Martynu Mikalojumi Radvila ir jo „haremu“ jo ryšys su moteriška rūšimi pasiekia kulminaciją. (Beje, trečia dalis tiek pilna Radvilų, kad man teko pasiskaityti knygą apie Radvilų namus, kad šį tą apie juos išsiaiškinčiau). Jis susitinka su jausmingai meilei „sukurtomis“ patelėmis, klausosi teorijų apie moteris. Bomba sprogsta per šabo vakarienę su žydų išminčiais, kai vienas iš jų – diskutuojant apie moterų svarbą, sufleruoja, kad Dievas gali būti moteris.

Pažvelkime ir į Radvilų šeimos „bjauriausią dėmę“,  kaip dauguma istorikų vadina nelaimingąjį kunigaikštį Motiejų Mikalojų, nedarbingą psichikos ligonį, atsidūrusį savo pusbrolių globoje. Visi sutinka, kad jis buvo labiausiai išsilavinęs ir talentingiausias tarp savo šiuolaikinių šeimos narių, taip pat labai turtingas ir nepriklausomas. Jo susidomėjimas hebraizmu, kai kurių žydų papročių suvokimas ir žydų palydovų ratas pagimdė gandus apie princą, tapusį žydu.

Vyraujančio antijudaizmo laikais (nereikėtų painioti su antisemitizmu, kuris yra XIX a. vaikas) toks įtarimas būdavo tarsi koziris į Radvilų šeimos priešų ir valdžios bendražygių rankas. Ir iš tikrųjų, Matuševskis dirbo tiek Sapiegų, tiek Čartoriskių klanams. Be to, jo pateikti kaltinimai šiandien pažodžiui cituojami istorijos knygose. Tačiau tie kaltinimai buvo susiję ne su minėtais gandais, o su Motiejaus Mikalojaus haremu, kalbant apie jo nupirktas merginas ir jo elgesį su žmona bei vaikais, taip pat ​​kai kuriuos nužudymus. Beveik visi turtingieji ir galingieji, taip pat ir mažiau turtingi darė tą patį – galbūt ne tokiu mastu ir neabejotinai ne taip rafinuotai. Jo paskirtas sargybinis Jeronimas Florijonas buvo užkietėjęs sadistas, kurio žmonos nuo jo pabėgo. Tačiau Radvilų šeimos galia nyko – ar kunigaikštis Motiejus Mikalojus buvo atpirkimo ožys, kurį klanas atstūmė dėl netikrų kaltinimų, kad išsaugotų savo poziciją?

„Silva Rerum“ autorė kruopščiai patikrino kiekvieną pateiktą detalę, pavyzdžiui, istoriją apie nukryžiuotąjį ir Joną Radvilą (I tomas). Norėčiau sužinoti, ar ji rado kokių nors rašytinių liudijimų, kalbančių princo Motiejaus Mikalojaus naudai, ar jo paties užrašus, atitinkančius jo žodžius knygoje – jei ne, vadinasi, jos fikcija yra daug geresnė už tikrovę!

Nekantrauju, kada galėsiu atsiversti ketvirtąjį „Silva Rerum“ tomą“.

Nuotrauka iš Barbaros Ogonowskos-Antonsson asmeninio archyvo

Tekstą iš anglų k. vertė Virginija Švedienė

 

 

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

17 − 2 =