Dvi knygos apie lietuvių kalbos idealus ir ideologiją
Skaitytos , Su knygomis... / 2018-10-16

„Gyvename savo pačių užterštame ir vis labiau teršiamame pasaulyje. Teršiame ir nesąmoningai, o sąmoningieji bando nors bent kiek taršą mažinti, saugoti upelyčius, karklynus paukščiams. Kalba turi būti suvokiama tame pačiame saugos rate“ – šia profesorės Viktorijos Daujotytės sergstinčia įžvalga pristatome dvi dėmesio vertas knygas, novatoriškai nagrinėjančias visuomenės kalbos idealų ir ideologijos, pagrindines lietuvių kalbos norminimo praktikos problemas. Dėmesį lietuvių kalbos norminimui šiandien rodo aštrios ir gausios diskusijos tarp dviejų stovyklų viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Pirmieji, tarp jų ir Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija, išsako labiau normatyvinį požiūrį į kalbą, susirūpinimą tuo, kaip kalba turėtų būti vartojama, kokių taisyklių laikomasi, bei tikintys, jog egzistuoja idealus kalbos variantas, kuriuo visi turėtų kalbėti. Oponuojantys šioms nuostatoms, mato kalbą kaip gyvą organizmą, nuolat kintantį ir besivystantį nepriklausomai nuo dirbtinai primestos valios, esą pati kalba ar visuomenė susireguliuos savo vartoseną. Supažindiname su kolektyvine monografija „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, sudarytą Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio. Knygą išleido „Naujojo židinio-Aidų“ leidykla 2016 m. Leidinį sudaro trys dalys, apimančios po du skyrius. Pirmoji dalis skirta kalbos norminimo idėjoms ir teorijoms, taip pat kalbos kontrolės mechanizmams Vakarų ir Lietuvos kontekste aptarti, antrosios dalies skyriai pateikia istorinę lietuvių kalbos norminimo ir jos institucijų kūrimo perspektyvą, trečioji dalis skirta dabartinei,…