Gillian Flynn. Dingusi. Tamsumos
Skaitytos / 2014-12-18

Nežinau kodėl, bet niekad pernelyg uoliai nesiverždavau perskaityti to, kas įvardijama kaip „pasaulinis bestseleris“. Net atvirkščiai – man atrodydavo, kad veikiausiai tokie kūriniai dažnai pervertinami, kad jiems sukuriama dirbtina šlovė ir skaitytojas lengvai praryja šį jauką:“visi skaitė, turiu ir aš perskaityti“. Todėl kai tik pasirodė Gillian Flynn romanas „Dingusi“ ir iš šių knygų knygynų vitrinose netgi buvo statomos sienelės, mane tai veikė neigiamai. Galvojau – na, galbūt kada nors vėliau ir perskaitysiu, kai atslūgs visuotinis susidomėjimas. Taigi, knyga atkeliavo iki manęs. Tiesa, pirmiau perskaičiau „Tamsumas“, o ne „Dingusią“, bet jau po pirmojo perskaityto romano turėjau „atsiimti savo žodžius“. Romanas tikrai stiprus. Gal geriau sakyti – abu romanai stiprūs. Tiek viename, tiek kitame pasirinkta pasakojimo maniera – kai pirmiausia kaktomuša susiduri su romano veikėjus ištikusia nelaime, o po to grįžtama į praeitį ir vėl žingsnis po žingsnio keliaujama ligi to paties tragiško įvykio – verčia jaustis taip, lyg sėdėtum atviram lauke, aplinkui rinktųsi juodi audros debesys, o tu, sugniaužęs iš įtampos kumščius, lauktum , kada trenks perkūnija ir tvykstels žaibas. Man tai nebuvo lengvi laisvalaikio skaitiniai su arbatos puodeliu rankoje, jaukiai užsiklojus kojas pledu. Tai, ką verčia išgyventi savo romanų veikėjus autorė, neišvengiamai išgyveni ir pats. Nenoriu aprašinėti kiekvieno romano atskirai,…

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija: romanas/ Mary Ann Shaffer, Annie Barrows. – Vilnius : Versus aureus, 2010. – 333p. -ISBN 978-9955-34-282-3
Skaitytos / 2014-09-23

Esu dėkinga Linai už kada tai pasidalintomis mintimis apie keisto pavadinimo M. A. Shaffer ir A. Barrows knygą „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“. Kad ją skaityti malonu tai faktas, kad paliesti skaudūs dalykai labai priimtinai ir žmogiškai – taip pat faktas. Knygoje yra visko: meilės, draugystės, išdavystės, karo metų žiaurumų, kilnumo ir dar visokių gražių dalykų puokštė. Atrodytų kaip galima tokioje nedidelėje knygoje tiek sutalpinti?! Ogi galima. Ir labai šmaikščiai! Pati knygos forma yra neįprasta- tai vien laiškai, tačiau sukurti veikėjų gyvi portretai tiesiog užvaldo visą, draugystės su knygą, laiką. Nebruku visiems ją skaityti, bet jei norite malonaus skaitymo – imkit ją į rankas!

Silva Rerum III : romanas / Kristina Sabaliauskaitė. – 2-oji laida. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2014. – 314 p.
Skaitytos / 2014-04-23

Silva rerum III – trečioji knyga apie Norvaišų šeimos sagą. Vaizduojamas XVIII amžiaus vidurys, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti LDK deja jau nepermaldaujamai ritosi pražūties link. Intrigos, korupcija, vidinės rietenos, begalinis godumas galų gale baigėsi  pirmuoju kunigaikštystės  padalijimu, įvykusiu 1772 metais. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, pirmųjų romano tomų herojų anūkas ir sūnus, kurio gyvenimas „sudarytas iš daiktų ir skaičių“, gyvena didelėje prabangoje ir būdamas Jo šviesybės kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos, visų meiliai vadinamo Žuvele, ekonomu, mėgaujasi savo didžiule įtaka. Kaip patikėtinis tvarkydamas slapčiausius Radvilų klano reikalus jis dažnai keliauja iš Vilniaus į Nesvyžių, kur įsikūręs jo šeimininkas, kitas Radvilų gyvenamas vietas, daug mato, žino ir supranta, susiduria su įvairiais jo racionaliam protui sunkiai suvokiamais reiškiniais ir dalykais, ir taip neišvengiamai tampa Radvilų šeimos dramos, o kartu ir lėto vidinio valstybės irimo liudininku.

Johno Irvingo knyga „Viename asmenyje“
Skaitytos / 2013-11-06

Knygoje pirmuoju asmeniu pasakojama apie netradicinės orientacijos žmogaus — rašytojo Viljamo Aboto gyvenimą. Kartu vaizduojama ir daugybė jo gyvenimo pakeleivių, sunkiai atitinkančių visuomenės nustatytus stereotipus. Kūrinys gali lengvai  šokiruoti ar bent jau pasirodyti gana keistas, nes apie kitos orientacijos žmones mes ne tik nepratę skaityti, bet daugelis gal nelabai su jais ir susidūrę. Tarsi taip, tokių yra, bet jie kažkur toli ir mūsų tai nejaudina. Arba atvirkščiai — jaudina… Gąsdina, erzina, ar kaip kitaip žeidžia mūsų jausmus, pasaulėjautą, moralės nuostatas… Visgi geras romanas todėl ir yra geras romanas, kad bando priversti mus galvoti… Šiuo atveju bent jau pagalvoti, o kaip jaučiasi ir  ką jaučia tie „kitokie“ žmonės gyvendami šalia mūsų — „normalių“? Kaip suvokia save, savo lytiškumą? Ką ir kaip jie jaučia apskritai? Ir tada — ar tikrai jie yra taip jau labai kitokie? Taip stipriai nuo mūsų skiriasi? Pabaigai pacituosiu paskutiniąsias romano eilutes: „Vaikeli, būk geras, neklijuok man etiketės — nepriskirk jokiai rūšiai, kol manęs nepažįsti!” — tada pasakė man panelė Frost; aš to nepamiršau. Ar reikia stebėtis, kad kaip tik tai ir pasakiau jaunajam Kitridžui, tam savo teisumu neabejojančiam mano amžino kankintojo ir uždraustos meilės sūnui? Gero skaitymo

Jodi Picoult „Trapumas“ – „Mano sesers globėjas“ klonas ar dar viena šeimos istorija?
Skaitytos / 2013-03-07

Įvairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta stiklas ir lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos, nutraukiamos sutartys, trupa bulvių traškučiai. Monotoniją ardo kavos pertraukėlės, pietų pertrauka. Galima sutraukyti grandines, sudrumsti tylą. Tai jau devintoji Jodi Picoult knyga, išleista lietuvių kalba. Pagrindinė romanų tema – šeimos drama. Autorė drąsiai neria į giliausius šeimos užkaborius, atskleidžia tamsiausias šeimos tragedijas, kurių apstu kiekvienoje šeimoje. Ši knyga apie šeimos dramą, kaip vienas sprendimas gali sukelti kortų namelio griūtį: santykių atšalimas, pasipriešinimas, skyrybų grėsmė, visuomenės pasmerkimas, paauglio maištas ir kt. problemas.

Elizabeth Haynes „Į tamsiausią kampą“. – Kaunas: Jotema, 2012
Skaitytos / 2013-02-27

Šį debiutantės romaną interneto portalas „Amazon“ pripažino geriausia 2011-ųjų metų knyga. Užverčiau paskutinį knygos lapą tiesiogine ta žodžio prasme – permušant širdžiai ir smulkiai virpant rankoms. Seniai nesu patyrus tokios psichologinės įtampos, kuria persmelktas visas romanas nuo pradžios iki pabaigos. Istorija lyg ir apie meilę, bet jeigu tai meilė, saugok mane likime… Stiprus psichologinis romanas apie ribinius emocinius jausmus: apie budelį ir auką savitarpio santykių sumaištyje. Jei tiksliau – apie meilę ir smurtą. Veikėjai atstovauja moderniajai visuomenei, yra ryškios, individualizuotos asmenybės. Nepaisant atsakingų vaidmenų viešajame gyvenime, asmeninius jų santykius galima prilyginti nevaldomai stichijai, vedančiai prie sunaikinimo ar susinaikinimo. Rašytojos stilius aštrus, nedailinamas, pasakojimas įtaigiai ir šokiruojančiai smelkiasi į tamsiausias sąmonės kertes, tikindamas, kad vieną kartą prasiveržus neapykantai ar pykčiui viskas gali tapti nekontroliuojama. Romano problematika labai aštri, labai šiuolaikiška, sutinkama šios dienos žiniasklaidos pranešimuose, gal tavo, gal draugo ar kaimyno kieme.

Romain Gary „Aitvarai“
Skaitytos / 2012-10-31

Su malonumu perskaičiau R. Gary „Aitvarai“ ir taip norisi pasakyti vienu žodžiu apie knygą „gera“. Koks gi romanas be meilės?  Jos čia suras kiekvienas ir ji bus visokia: nuo pagrindinio herojaus Liudo jaunatviškos ir jau subrendusios, netgi fanatiškos meilės lenkaitei Lilai iki tikros, nesumeluotos meilės Tėvynei. Man artimesnė prie širdies ir gilesnį įspūdį paliko paprastų, eilinių prancūzų meilė savo kraštui, savo Tėvynei. Romane ji pavaizduota labai įdomiai keliomis linijomis- Ambruaza Fleri  myli tyliai gamindamas aitvarus,  jo draugo Marseleno Diupra meilė labai „garsi“ nes jo misija karo metu išlaikyti savo restoraną „Žavusis kampelis“ tokio aukšto lygio jog nedrįsta nei vokiečiai nei amerikiečiai jo darbo trikdyti ir netgi sąvadautojos ponios Žiuli personažas žavus ir vertas pagarbos už jos atsidavimą savo šaliai. Romano personažams persipynusios realybės ir pasąmonės klajojimas karo metais padeda išgyventi sunkumus ir dalyvauti pasipriešinimo kovoje. Knyga verta pagarbos ne tik už turinį, tačiau už visai kitokį žvilgsnį į karo luošinamus likimus, ir už gilų vidinį žvilgsnį į žmogaus išgyvenimus. Pasiilgote tikros knygos? Siūlau imti į rankas „Aitvarus“ ir pasileisti į malonaus skaitymo kelionę.

Nesenstanti klasika: Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“
Skaitytos / 2011-10-27

Jei reiktų trumpai nusakyti, koks įspūdis perskaičius knygą, drąsiai sakyčiau PUIKUS . Jau senokai nesu patyrusi tokio malonumo skaitydama, kai gaila, jog knygos puslapiai greitai tirpsta. Neaprašinėsiu turinio, nes kas skaitys, iškart „prilips“ prie knygos ir turinį pats sužinos. Rašytojo talentas leidžia taip tikroviškai įsivaizduoti visas scenas, kad kartais pasimeti, ar rašoma apie „įvykius“ Britanijoje ar Sovietų sąjungoje? O gal tiesiog apskritai apie tai, jog visais laikais, visose sistemose buvo, yra ir bus … kiaulių, ir … lygesnių kiaulių… Tie, kas (vis dar) domisi mūsų dabartinės valdžios vykdoma politika, tikrai ras labai daug panašumų tarp knygoje aprašytų personažų ir mūsų politinės klounados veikėjų. Nedidelė knygelė, bet yra būtent tokia, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir … nusišypsoti, … kad ir pro ašaras.

Aleksej Ivanov „Geografas gaublį pragėrė“
Skaitytos / 2011-01-12

Tai visai paprasta knyga apie vieno visai paprasto vyriškio visai paprastą gyvenimą. Tačiau knyga anaiptol ne prasta. Čia pasakojama apie jautraus, meniškos sielos personažo gyvenimo vingius, nesėkmes, paklydimus bei mažus atradimus. Žmona jo nebemyli, šeimoje auga maža dukrytė, pinigų stinga. Atsitiktinai įsidarbinęs mokykloje geografijos mokytoju Viktoras Služkinas patenka į paauglių kasdienybę, tampa jos dalimi. Pagarbą bei pripažinimą išsikovoja sunkiai, vadovaudamąsis netradiciniais ir kartais smagiais „auklėjimo“ metodais, kurie nepriimtini mokyklos valdžiai, čia bręsta dar vienas konfliktas. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša… Knygos herojus nuolankiai susitaiko su jį supančiu nedraugišku ir atšiauriu pasauliu, puikiai moka iš savęs ir iš kitų pasijuokti. Nors Služkinas nuolat supamas draugų, draugių, mokinių, visgi yra velniškai vienišas, nesuprastas, neįvertintas. Šiai knygai tinka posakis – „Būtų graudu, jei nebūtų juokinga“. Autorius puikiai perteikia niūrią buitiškai suvargintą kasdienybę, ujamo žmogaus išgyvenimus, galbūt bejėgystę , o gal tiesiog gyvenimą plaukiant pasroviui. Stebina gamtos aprašymų vaizdingumas, rodos, užmerki akis ir matai didingas girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinį Liadenajos upės vandenį. Taiklios, ironiškos, o kartais gyvenimiškos išminties kupinos mintys pagyvina knygą. Rekomenduoju visiems, kas pasiilgę geros realistiškos literatūros. P. S. Knygos originalas parašytas rusų kalba, tačiau vertimas tikrai puikus ir knygos vertės nemenkina. „ Mes niekada neklystame, jeigu tikimės iš žmogaus kiaulystės. Klystame tiktai tuomet, kai tikimės padorumo.“

Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.