Aldona Ruseckaitė. Žemaitės paslaptis
Skaitytos / 2016-01-19

Apie Juliją Žymantienę-Žemaitę išgirstame dar mokyklos laikais. Nežinau, kaip rašytojos asmenybė apibūdinama šių laikų moksleiviams, bet vyresnioji karta tikrai prisimena du pagrindinius akcentus Žemaitės biografijoje – rašytoja buvo kilusi iš kaimo ir pradėjo savo kūrybos kelią būdama garbaus amžiaus… Visa tai tiesa, tačiau ar tai viskas, kas žinoma apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus… O kokia buvo pati Julija? Tiesą sakant, tas dar mokykloje sukurtas Žemaitės įvaizdis, ko gero, išliko iki šių laikų, todėl imdama į rankas rašytojos A. Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“, šiek tiek baiminausi, kad netektų knygos užversti perskaičius vos dešimt puslapių… Štai ką reiškia stereotipai. Drąsiai jums sakau – perskaitykite šią knygą! Joje atrasite įdomią, aistringą, gyvenimą mylinčią asmenybę, tikrą savo šalies patriotę, tikrą žemaitę – užsispyrusią ir principingą, galų gale – nuostabią moterį, kuriai vėlyva meilė buvo ir likimo dovana, ir našta… Visi įsivaizduojame knygose matytus Žemaitės portretus. Gražių, tačiau, rodos, rūstokų bruožų moteris, tiesa? Galbūt sau tokia ir buvo Julija Žymantienė. Mums autorė atskleidžia jos begalinį energingumą, ypač žavingą bruožą – norą ir mokėjimą bendrauti su jaunimu, jos pačios jauną, nepailstančią sielą, troškimą būti naudinga, reikalinga bei gimtajam  kraštui tekusių sunkių…