Martis Larnis „Gražioji kiaulininkė“
Skaitytos / 2010-07-29

Šmaikšti ir ironiška knyga, parašyta moters, vardu Mina, dienoraščio forma. Ši moteris turtinga,  išmintinga, turinti viską, apie ką galima svajoti. Tačiau, priklausydama elitui, Mina stebi visą jo tuštybę, žmonių kvailumą bei gobšumą ir atvirai iš jo juokiasi. Netrūksta ir vyrų daržui skirtų akmenukų. Knygos herojė  nevengia pasišaipyti iš vyrų silpnybių, jų kvailumo, žavėjimosi viskuo, kas yra amerikietiška. Knygoje linksmai pasakojama Minos gyvenimo istorija: kaip ji uždirbo pirmąjį savo milijoną, kaip sutiko savo gyvenimo vyrus, kaip tapo turtinga ir visų geidžiama verslininke. Knygoje gausu „auksinių minčių“, kurios ne tik itin taiklios, bet ir šmaikščios. – „Viena maža ypatybė skiria vyriškį nuo kiaulės: vyriškis nuolat reikalauja iš savo globėjos švelnumo ir maisto, o kiaulė – tiktai maisto. Bet kaip kiaulės, taip ir vyriškio nevertėtų laikyti namuos tik dėl to, kad reikia su kuo nors bendrauti. Kam pirkti atsargines automobilio dalis, jei gyveni prie geležinkelio šlagbaumo ir gali prisirinkti jų veltui.“ „Netrukdyk vedusiam vyrui sakyti komplimentų svetimai moteriai, nes savo žmonai jis vistiek jų nesakys.“ „Aš iš patyrimo per daug jau gerai žinojau, jog nė vienas daiktas pasaulyje neatsiranda iškart gatavas, o ypač – vyras, jį reikia visą laiką auklėti ir auklėti.“

Andrius Užkalnis „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“
Skaitytos / 2010-07-18

Apskritai tai mane nervina net ir pats žodis „bestseleris“, nesąmoningai vengiu knygų, kurias skaito visi. Bet šią nutariau paskaityti todėl, kad ne kartą teko nusivilti turizmo gidais ir sukomercintais turistų traukos objektais, tikėjausi užsikabinti už ko nors kitko, kas būtų verta pajusti, patirti,  pamatyti ar suvokti Anglijoje. Be to, imponavo, kad autorius nemėgsta Erlicko humoro. Supratau: bus kitaip. Ir buvo! Perskaičiau per kokius tris vakarus. Sužinojau daug ir apie lietuvius, t. y. mus, kaip atrodome iš išorės svetimtaučiams, ypač turintiems garbingas ir teisingas tradicijas, ne tik apie anglus. Nevardysiu, ką lankysiu jau netrukus, bet ši knyga tikrai turėjo įtakos mano  artimiausiems maršrutams po Londoną. Kadangi nesu jokia recenzentė, rekomenduoju paskaityti Justino Žilinsko recenziją „Lietuvos ryte“ ir Simono Bartkaus – jo tinklaraštyje. O apskritai būtų įdomu išgirsti nuomones tų, kuriems ši knyga nepatiko: t. y. ko jie tikėjosi ir ką joje rado.

Veikas Huovinenas „Laukymės išminčius“
Skaitytos / 2010-07-12

Autorius – suomių novelistas, kurio kūryba pasižymi realizmu ir savitu humoru. Tai vienintelė šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą. Iš viso jis yra parašęs 37 kūrinius. Pagrindinis veikėjas yra Konsta Piulkianenas. Jis – vietinis kaimo gyventojas, išminčius, turintis savitą požiūrį į gamtą, pasaulį. Knygoje pasakojama, kaip jis praleidžia vasarą su dviem mokslininkais, kurie tiria vietinių apylinkių gamtą ir paukščius. Jis mano, kad gamtoje viskas suplanuota, viskas turi savo laiką ir vietą. Jam viskas įdomu, jis turi apie viską savo nuomonę. Konsta nėra ragavęs daug mokslo, todėl dažnai jo požiūris į įvairius dalykus atrodo naivus. Man labai patiko, kaip jis samprotauja apie apsisaugojimą nuo „atomo“ – atominės bombos sprogimo. Vieną dieną po mišką vaikščiodamas Konsta įkrito į duobę ir taip rado urvą, kuriame galėtų apsisaugoti nuo „atomo“. Pasitaupęs pinigų, jis ketina nusipirkti maisto skardinėse, džiovintų bulvių. Vandens ketina semtis iš požeminės upės. Taip paprastai jis ruošiasi išspręsti globalinę problemą. Be to, Konsta tikras pokštininkas. Išlenkęs taurelę jis pasijaučia esąs mokslų magistras ir imasi gydyti vietinį gyventoją. Štai jo receptas: tuščią butelį užkasti skruzdėlyne, kai iki pusės prilįs skruzdžių, užpilti jas verdančiu vandeniu ir nukošti. Pripjaustyti kiaulpienių, įpilti degtinės ir įdėti šaukštą deguto. Tai esą sunaikina lervas galvoje! Tokių juokingų vietų…

Sam Savage „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai“
Skaitytos / 2010-07-02

Amerikiečių rašytojo debiutinė knyga, pretendentė į geriausią 2009 m. verstinę knygą. Suintrigavo tai ir K. Kazijevaitės parašyta recenzija (http://www.llvs.lt/?recensions=634). Ši knyga apie žiurkiną, alkoholikės motinos (žiurkės!) atsivestą iš sudraskytų knygos lapų susuktoje gūžtoje, nepritapusį nei savame, žiurkių, nei taip geidžiamame žmonių pasaulyje. Panašu, kad visiškai atitrūkti nuo žiurkių jam trukdo tik žiurkės pavidalas, nes daugiau personažas yra sužmogintas iki pat uodegos galiuko ir primena vienišą, kitų nesuprastą mąstytoją. Paskutinis vadoje Firminas yra knygų žiurkė visom prasmėm: prigimtine ir gyvenimo būdo. Stokodamas motinos pieno, alkį malšina grauždamas knygas, galiausiai išmoksta skaityti ir pradeda iš tiesų „ryti“ kūrinį po kūrinio. Sužavėjo autoriaus jautriai ir su subtiliu humoru perteikti, o vertėjos taikliai išversti, žiurkino išgyvenimai ir džiaugsmai: viena vertus, Firminas yra tikras eruditas (tai matyti net iš to, kaip jo personažu autorius formuluoja mintis), tačiau jam nesvetimos ir nedidelės nuodėmės: naktimis įsliūkinęs į kino teatrą, jis žiūri pornografinius filmus. Vietomis būtų buvę graudu skaityti apie tą vienišių, jei ne jo monologų perliukai. Manau, kad vertimas šį kartą tikrai prilygsta originalui, o kad suviliočiau skaityti ir kitus, cituoju vieną iš man smagiausių vietų: „Apniktas – įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu…