Francoise Sagan „Savotiška šypsena“
Citatos , Skaitytos / 2010-11-20

Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį.  Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose. Taip knygą pristato leidykla „Tyto alba“. Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu.

Stephanie Meyer „Brėkštanti aušra“ – vampyrų sagos finalas
Skaitytos / 2010-11-20

Kai myli tą, kuris tave žudo, nėra ko rinktis. Kaip galėtum bėgti, kaip galėtum kovoti, jei tuo įskaudintum mylimąjį? Jei mylimajam tegalėtum dovanoti savo gyvastį, kaipgi jos nedovanotum? Jei iš tikrųjų myli? Knygų klubas Tai „Saulėlydžio“ sagos pabaiga,  ketvirtoji Stephenie Meyer sukurtos „Saulėlydžio“ sagos dalis, paskutinis serijos romanas. Knyga suskirstyta į tris dalis arba skyrius, pirmas ir trečias skyrius – iš Belos Svan perspektyvos, o kita dalis – iš  vilkolakio Džeikobo Bleko. Pavadinimas „Brėkštanti aušra“  yra įvadas į Belos Svan, kaip vampyrės, gyvenimą. Pavadinimas yra metafora Belos progresavimo visoje knygoje; ji pradėjo kaip fiziškai silpniausia, bet pabaigoje ji tampa stipriausia, karalienė.

Jodi Picoult „Nykstantys pavidalai“
Skaitytos / 2010-11-20

Neseniai perskaičiau dar vieną nuostabią Jodi Picoult knygą „Nykstantys pavidalai“. Aš,  kaip ir dauguma mano draugų, užsikrėčiau prasmingais šios autorės veikalais. „Nykstantys pavidalai“ – dar vienas kūrinys nagrinėjantis sudėtingas gyvenimiškas temas, šįsyk – alkoholizmą, pagrobimą, gyvenimą kalėjime, vaiko išnaudojimą. Didžiausias rašytojos talentas yra sugebėjimas apimti daug sudėtingų temų, pateikti vertingų įžvalgų, tačiau kartu neužmiršti siužeto linijos, kuri dažniausiai prikausto skaitytojų dėmesį. Kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra apie Deliją Hopkins, kuri gyvena su tėvu Endriu, dukra Sofi, pėdseke kale Greta ir sužadėtiniu Eriku, dirbančiu advokatu. Erikas neseniai buvo tikras alkoholikas, bet sugebėjo atsitiesi. Delija su kalaite Greta leidžia laiką ieškodamos dingusių žmonių ir stengdamosi juos vėl sutaikinti. Ir štai vieną dieną ramybę sudrumsčia policininkų reidas, per kurį suimamas Delijos tėvas Endriu. Jis apkaltinamas, kad kadaise pagrobė dukrą iš Elizės, tikrosios Delijos mamos. Delija yra priverčiama permąstyti daugybę pamatinių dalykų savo gyvenime ir išsiaiškinti tiesą dėl pagrobimo. Endriu tenka sunkūs išbandymai kalėjime, o Erikas, kaip Endriu advokatas, privalo surasti būdą laimėti teismo bylą, nesužlugdydamas jo santykių su dukra ir nepradėdamas vėl girtuokliauti dėl per didelio streso.

„Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“
Skaitytos / 2010-11-15

Rašytojas, žurnalistas, keliautojas Algimantas Čekuolis. Ir, be jokios abejonės, eruditas kokių reta. Kiekvienas susidūrimas su juo – garantija, kad jūsų žinių bagažas gerokai padidės. Paklausyti A. Čekuolio galima kiekvieną sekmadienį per Nacionalinę televiziją. Tačiau paskaityti jo sukauptą informaciją, jo mintis, pasigėrėti žaižaruojančiu humoru kur kas geriau. Knyga „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ atverčia daug naujų, nežinotų, o kartais ir užslaptintų, kitiems neprieinamų, puslapių iš įvairiausių sričių: istorijos, geografijos, politikos, kosmoso užkariavimų ir dar kitų. Šioje knygoje, skyriuje „Gyvenimo menas“, net galima rasti naudingų patarimų, ką valgyti, kaip vartoti vaistus, kaip sveikai gyventi. Tai viena populiariausių temų šiandien, bet gal dar ne kiekvienas žino, kaip gyventi, kad ir senatvėje atrodytum oriai ir elegantiškai. Manau, kad išties dar mažiau kas žino, kad Rusijoje šiais laikais gyvena garsiojo Grigorijaus Rasputino antrininkas Grigorijus Grabovojus, kuris už kelis tūkstančius (litų) gali iš mirusiųjų prikelti artimą žmogų. Keisčiausia, kad šis žmogus nevadinamas šarlatanu, o yra visuomeninės Saugumo problemų, gynybos ir viešosios tvarkos akademijos narys ir net profesorius.

Gintaro Grajausko „Erezija“
Skaitytos / 2010-11-09

Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG. „Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai. Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“