Jack London. „Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį“ (2011, „Margi raštai“)
Skaitytos / 2012-01-31

Tai autobiografinis rašytojo Džeko Londono pasakojimas apie flirtavimą su alkoholiu. Pavadinau flirtavimą, nes Džonas Miežius, kaip knygoje personifikuotai vadinamas alkoholis, tai laikydavosi nuo rašytojo per apgaulingai atsainų atstumą, tai priartėdavo pražūtingai arti. Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis. Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje.

Pamąstymai apie naujovių troškulį
Skaitytos / 2012-01-09

Šiek tiek iš praeities. Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“ Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka. Štai „Naujosios Romuvos“  žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“: Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve? Matai – užaugau aš jau, padėk man Dieve. Tik obuoliai lėkštėj, žinai, tie patys… Juk dar atsimeni, kaip mudu kratėm – prinokę krito kamuoliais – gardumas. Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas… Tu man sakytum – nerūkyki, vaike. Žinau… Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm? Dar Grįžulo Ratus, sakei man – palydovas! Žiūrėk! Ir savąją princesę lyg valdovas nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos. Tu užmigai seniai – ir aš pati guluos… Pažvelk – vaikai dabar mane praaugo: prisiminimuose, iš nuotraukų jiems saugau tave, o man šalikelėj žvyruoto tako beliko žvaigždės, obuoliai ir šaltas tavo…