Neretai girdžiu sakant, kad autorius, „kepantis“ knygas kaip blynus vieną po kitos, praranda patrauklumą skaitytojui, nes ima kartotis ir sunkiai sugeba nustebinti. Tokių atsiliepimų tenka išgirsti ir apie mano taip mėgiamą rašytoją Jodi Picoult, kuri gali pasigirti ganėtinai solidžiu parašytų knygų skaičiumi.

Kadangi esu užkietėjusi šios autorės gerbėja, dažnai leidžiuosi į naujausių jos kūrinių medžioklę. Šį kartą į mano godžias rankas pateko jos romanas „Vienišas vilkas“. Nors romano siužeto linija vystosi panašiai kaip ir kituose rašytojos romanuose (istorijos kulminacija ir atomazga perteikiamos teisminio proceso metu), šioje knygoje skaitytojo laukia ir netikėtumas. Rašytoja žmonių šeimos gyvenimą paraleliai sugretina su vilkų gauja. Vieno iš knygos herojų gyvenimas su vilkų šeima ir pastangos įsijausti į vilko vaidmenį, detalus tokio gyvenimo aprašymas mane privertė pajusti gana dviprasmiškus jausmus nuo tam tikro neigiamo įspūdžio, peraugusio į susidomėjimą, sumišusį su, nebijokime šio žodžio, pasišlykštėjimu, galiausiai virtusiu sunkiai pripažįstamu suvokimu, kad tai stipriausias ir didžiausią įspūdį paliekantis knygos bruožas. Būtent dėl šio rašytojos sumanymo sugretinti civilizuotų žmonių šeimos ir plėšrių vilkų gaujos gyvenimus ir išgyvenimo instinktus bei dėl šio sumanymo pateikimo knygos tikrai nepavadinčiau „eiliniu“ Jodi Picoult romanu. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad „dar vieną“ savo knygą autorė meistriškai ir originaliai pateikia kaip tikrai neeilinį savo kūrinį.

Tai taip pat knyga, kaip jau įprasta šiai rašytojai, gvildenanti skaudžias šeimos bei opias visuomenės problemas. Šį kartą autorė paliečia opų eutanazijos klausimą. Ar aktuali ši tema, ar ne, tegul kiekvienas skaitytojas sprendžia pats, tačiau iš patirties žinau, kad sunku išlikti abejingam skaitant šios autorės kūrinius. Skaitydama „Vienišas vilkas“, jaučiau įvairialypius jausmus. Ramybės nedavė autorės keliama mintis, ar tikrai žmogus gali vaidinti Dievą ir spręsti, kieno gyvenimas pakankamai „kokybiškas“, kad jam būtų leista jį tęsti. Kas nustato to „kokybiško“ ir teisingo gyvenimo standartus, ir kas turi teisę spręsti, kada jau galima ir būtina nuspausti tą „gyvenimo mygtuką“, nukirsiantį kažkieno kito gyvenimo liniją? Susimąsčiau, ar teisinga teigti, kad šeima yra svarbiausias kiekvieno žmogaus prioritetas, bet tuo pat metu paminti visus šeimos narių jausmus ir viltis bei leisti jai iširti, siekiant savo individualių tikslų, kas jau tampa nuolatiniu šiandienos reiškiniu.

Drąsiai galiu teigti, kad ši knyga nepaliks abejingo nei vieno. Vienaip ar kitaip ji sukelia tam tikrus jausmus ir mintis, tik nuo kiekvieno individualiai priklauso, kokiems įspūdžiams pasiduoti. Manau, kad šis kūrinys vienus gali sudominti neįprastais sugretinimais, kitiems sukelti opių minčių, dar kitus šokiruoti, nuliūdinti ar net prislėgti. Paklausite savęs, kam tada skaityti knygą, kuri sukels neigiamas emocijas? Mano atsakymas paprastas – šios autorės knygos skirtos norintiems jausti ir gebantiems tuos jausmus, kokie jie bebūtų, priimti.