Nora Ikstena – žymi šiuolaikinė latvių rašytoja ir eseistė, studijavusi latvių filologiją ir parašiusi romanų, apsakymų bei esė, kuriuose dažnai nagrinėjama Latvijos istorija, sovietmečio patirtys ir žmogaus vidinis pasaulis. Jos kūrybai būdingas rafinuotas rašymo stilius, kritikų vadinamas „prozos nėriniais“, mitologijos ir tautosakos elementai bei didelis dėmesys kalbos tyrumui. Autorės kūriniuose gausu ryškių, psichologiškai paveikių moterų personažų, dažnai nagrinėjami skirtingų kartų moterų, ypač motinos ir dukters, santykiai. Tarptautinio pripažinimo ji sulaukė dėl romano „Motinos pienas“, kuris išverstas į daugelį kalbų ir tapo vienu labiausiai užsienyje skaitomų šiuolaikinių latvių literatūros kūrinių.
Romanas „Motinos pienas“ pasakoja jautrią motinos ir dukters istoriją, vykstančią sovietinės Latvijos laikotarpiu. Knygoje atskleidžiama sudėtinga moters, dirbančios gydytoja ir susiduriančios su sovietinės sistemos spaudimu, vidinė kova bei jos santykis su dukra, kuri augdama stebi motinos gyvenimą ir patirtis. Tai pasakojimas apie laisvės troškimą, tapatybės paieškas ir skirtingų kartų moterų ryšį sudėtingomis istorinio laikotarpio aplinkybėmis.
Kovo 10 d. Bitės knygų klubas susirinko aptarti šio romano, dalijosi įspūdžiais ir mintimis apie knygos temas, veikėjus bei emocinį įspūdį, likusį perskaičius knygą. Viena klubo narių, Sandra Macijauskienė, mielai pasidalijo savo įžvalgomis po šios knygos skaitymo.
„Taip jau atsitiko, kad Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“ skaičiau artėjant dviem reikšmingoms kalendorinėms datoms: Kovo 8-ajai (Tarptautinei moterų solidarumo dienai) ir Kovo 11-ajai (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai). Romane vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas/išgyvenimas sovietinėje Latvijoje. Rašytoja, pasitelkdama iškalbingą „motinos pieno“ metaforą, atsikartojančią per visą romaną, pasakoja ne tik motinos ir dukters labai sudėtingą santykį, bet ir pačios šalies istoriją nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo.
Normaliomis sąlygomis motinos pieną suvokiame kaip ypač reikalingą maistą kūdikiui, o motinos krūtį kaip fizinį, dvasinį, emocinį kūdikio santykį su mama, o šiame romane „motinos pienas“ tarsi užnuodytas nesaugumo jausmu, kurio nenori perduoti savo dukrai motina, nusivylusi sovietų sistema ir praradusi profesines galimybes, tad atsisako ją žindyti. Motina pati jaučiasi mirusi viduje, nors kartais ji taip tiki, kad dukra gyvens kitame pasaulyje, kuris, „tikėtina, dar kada nors išnirs iš šios mieguistos egzistencijos. Dukra pajus ne kartų, bet raminantį gyvenimo pieno skonį“ (79 psl.). Knygoje rašytoja atskleidžia labai sudėtingą dukters santykį su savo motina. Pati dukra prisipažįsta: „gyvenimas susiklostė taip, kad man pačiai teko tapti jos motina“ (9 psl.).
Skaitydama šį romaną kartu su knygos heroje išgyvenau tuos nemalonius ir slegiančius dalykus, kurie buvo būdingi tiek sovietinėje Latvijoje, tiek sovietinėje Lietuvoje: visi vaikai privalomai turėjo gerti šiltą pieną ir dar su plėvele ant viršaus(!!!), visi mokiniai ir studentai privalomai turėjo padėti nuimant kolūkio derlių, privalomai per televizorių žiūrėti didžiųjų sovietinių vadų laidotuves, stropiai ruoštis ir būtinai dalyvauti pionieriškose rikiuotėse ir kt.
Knyga emociškai nėra lengva, bet labai paveiki. Beje, čia daug autobiografinių elementų. Čia daug tamsių, niūrių ir labai skausmingų knygos herojų išgyvenimų. Bet kartu tai knyga apie šviesą, meilę, apie labai stiprias ir drąsias moteris, apie nenuilstantį LAISVĖS siekį žmonių, gyvenusių okupuotoje savo tėvynėje („aš nebūsiu vergė ir kad mano laisvė yra mano laisvė“)“.
Kitas Bitės knygų klubo susitikimas vyks balandžio 16 d. Klubas skaito Ievos Dumbrytės romaną „Negrįžtantys“. Knygos aptarime dalyvaus autorė.