Knygos mūsų bibliotekoje gyvena ne tik lentynose – jos gyvos ir pokalbiuose, rekomendacijose, kasdieniuose susitikimuose su skaitytojais. Tinklaraščio „Geros knygos“ rubrikoje  „Skaitymo istorijos“ kviečiame dar labiau sustiprinti šį bendruomenišką ryšį ir pažvelgti į skaitymą per žmones, kurie dirba mūsų bibliotekoje.

Šį kartą kalbamės su Kristina ir Giedriumi, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotojais. Pokalbyje jie dalijasi savo skaitymo patirtimis, kalba apie gyvą, asmenišką santykį su knygomis – kaip apie džiaugsmo ir vertės šaltinį, vidinę erdvę, kuri augina, įkvepia ir formuoja žmogų.

 

Ar prisimenate, kada paskutinį kartą skaitėte tik todėl, kad labai norėjote, o ne todėl, kad reikėjo? Kokia tai buvo knyga?

Giedrius: Skaitau tai, kas reikalinga mano darbui, tačiau man tai nėra privalomas skaitymas – veikiau malonumas. Šiuo metu daugiausia skaitau techninę literatūrą apie muziką, kūrybą ir garso dizainą. Deja, tokios knygos beveik neišleidžiamos lietuvių kalba – dauguma jų yra anglų kalba, tikriausiai todėl, kad technologijos itin sparčiai kinta.

Šiuo metu skaitau knygą „Electronic Music and Sound Design“. Išleistas pirmasis tomas, laukiu antrojo ir trečiojo. Turiu tikslą gerai įsisavinti šias žinias ir vėliau parengti mokymų programą, kuria galėčiau dalytis su kitais.

Kristina: Manau, kad skaitymas iš pareigos nesuteikia nei džiaugsmo, nei jaudulio, nei įkvėpimo – tuomet jis virsta darbu, o juk tai turėtų būti malonumas.

Mėgstu du, iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus žanrus – maginę fantastiką ir detektyvus. Maginę literatūrą skaitau tada, kai noriu atitrūkti nuo kasdienybės: išsiverdu arbatos, įsitaisau minkštame krėsle ir pasineriu į fantastiškus pasaulius. Labai patiko R. Yarross „Ketvirtasis sparnas“, S. J. Maas romanai, D. L. Jensen knygos, visa „Ledo ir ugnies giesmės“ serija.

Detektyvai – mano silpnybė nuo T. Gerritssen „Chirurgo“ laikų. Viena iš įsiminusių knygų – D. Hutchison „Plaštakių sodas“. Taip pat labai vertinu M. W. Craven, Ch. Carter, H. Fields detektyvus bei J. Grisham romanus apie JAV teisinę sistemą.

Ar yra knyga, kuri jus lydėjo skirtingais gyvenimo etapais ir kiekvieną kartą kalbėjo kitaip?

Giedrius: Mano mėgstamiausia knyga – M. de Servanteso „Don Kichotas iš La Mančos“. Paauglystėje perskaičiau nesutrumpintą šio kūrinio versiją ir tuomet jį suvokiau kaip komišką pasakojimą apie du keistuolius. Šiandien skaitau visai kitaip – man tai istorija apie idealistą, gelbėjantį pasaulį, o Don Kichoto ir Sančo Pansos dialogai – gili filosofija.

Kartkartėmis jaučiu poreikį šią knygą skaityti iš naujo. Nors kai kurias vietas, regis, jau moku mintinai, ji man yra savotiška komforto knyga. Net buvau sumanęs išmokti ispanų kalbą, kad galėčiau ją perskaityti originalo kalba.

Kristina: Vienos tokios knygos neturiu, tačiau mėgstu kai kurias knygas skaityti pakartotinai. Skaitau greitai – vakare man pakanka kelių valandų, kad „praryčiau“ knygą. Kartais grįžtu prie jau skaitytų kūrinių, nes jie sukelia nostalgiją: primena skaitymą prie jūros ar kitą ypatingą laiką. O kartais atsiverčiu iš naujo todėl, kad žinau – atrasiu tai, ko anksčiau nepastebėjau. Vaikystėje buvau mintinai išmokusi K. Majaus „Vinetu“.

Giedriau, kai skaitai, ar labiau girdi tekstą, ar jį matai?

Skaitant, vaizdiniai labai svarbūs. Pavyzdžiui, skaitant Ch. Dickenso kūrinius, mintyse iškyla XIX a. vaizdai, matyti filmuose – tai praturtina patį skaitymo procesą. Itin vizuali yra J. L. Borgeso kūryba.

Kartais atsiranda ir garsinių asociacijų. Būna, kad pažiūrėjęs D. Lyncho filmą, vėliau, skaitydamas kokį nors tekstą, tarsi girdžiu jį konkretaus aktoriaus balsu. Skaitant lietuvių literatūros klasiką apie kaimą, personažų balsai man dažnai susilieja su mano močiutės kaimo žmonių balsais.

Kristina, ar vienas tavo sakinys gali nulemti, ar vaikas sugrįš į biblioteką?

Taip, aš pirmoji sutinku atėjusius lankytojus. Ir kartais tikrai pakanka vieno sakinio, kad vaikas panorėtų sugrįžti. Tačiau tas sakinys ne visada nuskamba iš mano lūpų.

Dažnai matau, kad skaitymas vaikams pristatomas kaip pareiga – su geriausiais ketinimais, siekiant paskatinti juos augti ir tobulėti. Tėvai ir seneliai nori, kad vaikai skaitytų „vertingas“ knygas, tas, kurios, jų manymu, bus naudingos ar reikalingos. Vis dėlto kartais tarp šių gerų norų pasimeta paprastas dalykas – skaitymo džiaugsmas.

Kai pasiūlau knygų malonumui – tokių, kurias vaikas pats išsirinko ar kurios atitinka jo pomėgius – neretai išgirstu abejonę: ar tikrai jis skaitys? Taip skaitymas nepastebimai tampa užduotimi, o ne atradimu.

Esu mačiusi situaciją, kuri man įstrigo: berniukas susižavėjęs pasiėmė knygą apie muškietininkus, tačiau suaugusysis nusprendė, kad ji jam dar „per stora“ ar „per sudėtinga“. Galbūt iš rūpesčio. Tačiau tą akimirką dingo ir jo užsidegimas. Tokios patirtys leidžia suprasti, kaip lengvai gali užgesti noras skaityti.

Visada sakau vaikams: jei knyga nepatiko – galima ją padėti į šalį. Skaitymas neturi būti kančia ar išbandymas. Jis gali būti kelionė, kurią vaikas pasirenka pats.

Bibliotekoje planuojame iniciatyvą „Skaitymo kalendorius 2026“, paremtą gerąja Prahos centrinės bibliotekos patirtimi. Jos tikslas – padėti vaikams ir paaugliams atrasti skaitymo džiaugsmą per asmeninį santykį su knyga – leidžiant jiems rinktis, tyrinėti ir patirti, kad skaitymas gali būti ne tik naudingas, bet ir nuoširdžiai malonus.

Kokio tipo knygų šiandien jums reikia labiau – raminančių ar sukrečiančių?

Giedrius: Kadangi daug skaitau techninės literatūros, kartais norisi daugiau magiško turinio – panašaus į H. Murakami kūrybą. Patinka ir J. L. Borgeso magiškasis realizmas. Šie laikai keisti, tačiau mane vis tiek traukia tos knygos, kurios domino visada. Beje, neseniai perskaičiau ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kristina: Šiuo metu skaitau įvairią literatūrą – nuo V. Ušacko knygos „Diplomatinė misija. Nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“ iki R. Unos distopijos „Atjunk“ ar linksmų J. Bednarek „Naujų kojinių nuotykių“. Mėgstu ir istorines knygas, enciklopedijas, tokias kaip „Britannica“. Vertinu tiek žinias, tiek emocijas, kurias suteikia skaitymas.

Ar yra knyga, kurios rekomendacija būtų tarsi tylus prisipažinimas apie save?

Giedrius: Man tai – „Don Kichotas“. Kartais atpažįstu save jo idealizme. Nors idealizmas gali atrodyti donkichotiškas, jis padeda judėti pirmyn. O kūryboje idealizmas yra didžiulė jėga.

Kristina: Tokia knyga įvardinčiau detektyvą. Man artimi stiprūs personažai, aiški struktūra, logika. Nemėgstu perteklinių dialogų ar siužetui nereikšmingų veikėjų. Esu veiksmo žmogus – imdamasi darbų, „griebiu jautį už ragų“ ir einu tiesiai į tikslą.

Ar turėjote knygą, kuri jums buvo tarsi saugi vieta?

Giedrius: Be „Don Kichoto“, vaikystėje man didelį įspūdį paliko J. Korčako knyga „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Norėjau būti panašus į pagrindinį šio kūrinio herojų – teisingą ir gerą.

Kristina: Išskirtinės „saugios“ knygos neturėjau, tačiau mane labai sujaudino knyga „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Joje radau daug gyvenimiškos išminties.

Vaikams stengiuosi pasiūlyti knygas pagal jų pomėgius ir charakterį. Pavyzdžiui, nedrąsiam vaikui galėčiau pasiūlyti „Penkiolikos metų kapitoną”. Gerų atsiliepimų sulaukė ir „Jūroje būna krokodilų“ – ją skaitė ir vaikai, ir jų mamos.

Ar pasigestumėte popierinių knygų, jei jas pakeistų kiti leidinių formatai?

Giedrius: Tikrai taip. Skaitmeninis formatas patogus, bet niekas neatstos į rankas paimamos tradicinės knygos. Ją gali padovanoti, paskolinti, ja gali dalytis. Man atrodo, kad prarasdami fizinį santykį su knyga, pamažu prarandame ir dalį ryšio su pasauliu.

Kristina: Kelionėse esu klausiusi garsinių knygų, tačiau jos niekuomet nepakeis popierinių. Nenorėčiau, kad tradicinės knygos išnyktų – jos yra ne tik tekstas, bet ir patirtis.

Kalbėjosi Virginija Švedienė
Gintaro Lukoševičiaus nuotr.