Silva Rerum III : romanas / Kristina Sabaliauskaitė. – 2-oji laida. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2014. – 314 p.
Skaitytos / 2014-04-23

Silva rerum III – trečioji knyga apie Norvaišų šeimos sagą. Vaizduojamas XVIII amžiaus vidurys, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti LDK deja jau nepermaldaujamai ritosi pražūties link. Intrigos, korupcija, vidinės rietenos, begalinis godumas galų gale baigėsi  pirmuoju kunigaikštystės  padalijimu, įvykusiu 1772 metais. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, pirmųjų romano tomų herojų anūkas ir sūnus, kurio gyvenimas „sudarytas iš daiktų ir skaičių“, gyvena didelėje prabangoje ir būdamas Jo šviesybės kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos, visų meiliai vadinamo Žuvele, ekonomu, mėgaujasi savo didžiule įtaka. Kaip patikėtinis tvarkydamas slapčiausius Radvilų klano reikalus jis dažnai keliauja iš Vilniaus į Nesvyžių, kur įsikūręs jo šeimininkas, kitas Radvilų gyvenamas vietas, daug mato, žino ir supranta, susiduria su įvairiais jo racionaliam protui sunkiai suvokiamais reiškiniais ir dalykais, ir taip neišvengiamai tampa Radvilų šeimos dramos, o kartu ir lėto vidinio valstybės irimo liudininku.

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.