„Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Genujis, pagrindinis šios knygos herojus, vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimu, mylimu ir gerbiamu, nekenčiamiausiu pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio. Žanas Batistas Genujis – tai herojus, į kurį sutelpa protas ir beprotybė, tobulumas ir banalybė, švelnumas ir žiaurumas. Siužetas atrodo gan fantastiškai, tačiau romano autorius sugeba taip įtaigiai pasakoti, kad esi priverstas kartkartėm apsižvalgyti aplink, o gal tas parfumeris sukinėjasi čia pat… Žano Batisto keistas, bjaurus gimimas, klajonės, darbai ir mirtis – nenuspėjami, niekur negirdėti, nematyti. Kvepalų gaminimo subtilybės, neeilinis mąstymas, netikėti pasakojimo posūkiai, gyvenimai – Patrickas Süskindas įneša visai kitokį kūrinį į literatūros pasaulį. Kūrinį, kuris daugelį metų be pertraukos buvo vienas skaitomiausių pasaulyje. Vienatvė, meilė, baimė, genialumas, tobulybė, laimė. Ir dar daugiau. Šiame kūrinyje telpa viskas.“ V. Gerulaitienė
Žanas Batistas Genujis – žuvų turguje gimęs kūdikis, jau būtų buvęs pasmerktas mirti šiukšlių dėžėje, jei nebūtų garsiai surėkęs ir atkreipęs praeivių dėmesį.Vargingai gyvenusi mama planavo tyliai atsikratyti kūdikio ir pati už tokį žiaurų nusikaltimą baigė gyvenimą kartuvėse. Berniukas užauga madam Gaillard vaikų prieglaudoje. Sulaukęs 3-iojo gimtadienio jis dar nemoka nei kalbėti, nei vaikščioti, tačiau išsiugdo neįtikėtinai fenomenalią uoslę. Būtent dėl šios savybės apie asmeninę kvepalų kolekciją svajojantis Žanas Baptistas taps pavojingiausiu XVIII amžiaus Prancūzijos piliečiu ir geidžiamiausiu asmeniu katalikiškosios inkvizicijos budeliams.
Per daugelį metų sukaupęs neįkainojamą patirtį, išlaikęs daug sunkių išbandymų, bet iki šiol nepatyręs meilės jausmo jaunuolis kreipiasi pagalbos į reputacijąbeprarandantį kvepalų gamintoją Baldinį ir paprašo, kad išmokytų kolekcionuoti ir pasisavinti kvapus. Žanas Baptistas pradeda medžioti pačias gražiausias ir nuostabiausias šalies merginas, iš kurių sklinda jam dar nepažįstamas kvapas. Jaunuolis suvilioja savo aukas, pagrobia jų aromatus ir po to negailestingai nužudo mirtinu bučiniu. Prancūzijos visuomenė šokiruota, nes įvairiose šalies vietovėse policija suranda 12 nuogai išrengtų ir negyvų merginų kūnų. O Žanas Baptistas jau turi 12 buteliukų su unikaliais kvapais. Jam trūksta tik vieno mėginio, kad sukurtų pačius geriausius ir prabangiausius kvepalus pasaulyje. Tokia yra išskirtine uosle pasižyminčio ambicingojo jaunuolio svajonė, kurią jis stengsis įgyvendinti pasaulio kvepalų sostine pavadintame mieste Grase.
Knygoje vaizduojamas pasaulis nepasižymi estetizmu. Epocha, kuri yra vaizduojama, pasižymėjo didele antihigiena, kurią dažnas rašytojas, ypač romantinės pakraipos, buvo linkęs praleisti. Süskindas ją akcentuoja, savaime aišku, šiek tiek hiperbolizuodamas visą šlykštumą. Smarvė, šiukšlės, ligos, beprasmis kasdienis smurtas, žmonių bukumas. Žmonės romane skurdūs visomis prasmėmis, tačiau labiau akcentuojamas dvasinis skurdas. Ir pagrindinio veikėjo Žano Batisto Genujo ilgailaikė globėja baigia gyvenimą skurde, kurio vengė visomis išgalėmis.
Į tokį pasaulį ir ateina Žanas Batistas Genujis, žmogus be kvapo. Tai pagrindinė jo savybė. Būtent dėl šios savybės jis paryžiečiams atrodo toks atgrasus. Bet bekvapis žmogus išsiskiria iš kitų. P. Süskindas stengiasi nemoralizuoti visuomenės, kurį jį būtent dėl to ir atstūmė. Genujis gimė ypatingas ir savo likimą pasirinko pats. O jo likimas – būti genialiu parfumeriu. Akivaizdus paradoksas: Grenujis pats nekvepia, bet pasižymi tobula uosle. Kiekvieną naujai suuostą kvapą, jis pasideda į savotišką „lentynėlę“, kiekvienas kvapas turi savo vietą didžiulėje hierarchiškai motyvuotoje sistemoje. Tik šiuo užsiėmimu jis ir gyvena, tai vienintelis dalykas, jam rūpintis gyvenime – labai dažno genijaus savybė. Ir, kaip dažnas blogio genijus, jis nesiskaito su priemonėmis, kuriomis jo genialūs planai yra vykdomi…
„Paprastas pasakojimas apie genialų ir kartu menką žmogų bei jo aistrą. Viena iš tų knygų, kuriose rašytojo į žodžius sudėta aistra, rodos, lieka gyventi žodžiuose, kad paskui magiškai užgriūtų skaitytoją; ji užkrečiama, jai neįmanoma atsispirti, ji verčia su karštligišku susidomėjimu versti lapą po lapo, ne tik įsijaučiant į antiherojaus gyvenimą ir protą, bet ir pajusti aistrą jo aistrai – kvepalų pasauliui, kuris, nors ir aprašomas su preciziškom smulkmenom, atrodo mistinis,“ – R. Biliūnaitė
Labai gerai kuriama įtampa – viena iš teigiamų knygos savybių. Garantuoju, jog pradėjus skaityti šią knygą bus sunku atsiplėšti, gali būti, jog neliks laiko net fiziologiniams dalykams.
Paskaitykite citatų iš knygos „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“.