Bela visada buvo šiek tiek kitokia nei jos bendraamžiai, tačiau niekuomet dėl to per daug nesijaudino. Jai menkai rūpėjo būti populiaria ir madų besivaikančia paaugle, kokios buvo daugelis merginų Fynikso vidurinėje mokykloje. Kai Belos motina išteka antrą kartą (merginos tėvai išsiskyrę),  jai tenka atsisveikinti su Fyniksu ir keliauti į mažą, nuolatos lietuje paskendusį miestelį Forksą. Ten apsistojęs Belos tėvas, miestelio policininkas, su kuriuo ji nuo šiol gyvens.

Mergina nesitiki, kad jos gyvenimas labai pasikeis, tačiau netikėtai nykiame miesteliūkštyje sutinka akinančiai žavų vaikiną – Edvardą Kuleną. Jis patraukia Belos dėmesį, nes ji dar nebuvo mačiusi tokių vaikinų: mįslingas, protingas ir sąmojingas. Tačiau Edvardas turi paslaptį – jis vampyras. Laimei, jis nėra stereotipinis vampyras. Edvardas neturi ilčių ir jo šeima (taip pat vampyrai) gyvena vadovaudamiesi savo pačių sąžine, o ne primestais papročiais – jie negeria žmonių kraujo, tik gyvūnų ir save vadina vegetarais. Romane išryškėja labai įdomi savybė, į kurią skaitytojas turėtų atkreipti dėmesį: Edvardas, negavęs maisto – gyvūnų kraujo, senka, darosi irzlus,  jo akių spalva tampa tamsi, o kai jis sotus – gelsva.  Edvardas, sutikęs Belą, randa tai, ko laukė devyniasdešimt metų – sielos draugę.  Bela, sužavėta Edvardo, netrukus pasijunta įkliuvusi į saldžias meilės pinkles. Jaunuoliai pasiduoda aistringam, jaudinančiam ir prietarams nepaklūstančiam jausmui. Tačiau kuo artimesni tampa Bela ir Edvardas, tuo sunkiau vaikinui darosi atsispirti savo prigimčiai. Mylimosios kūno kvapas pažadina pirmykščius vampyriškus instinktus ir sukelia nevaldomą įsiūtį. Edvardui vis sunkiau kovoti su savo prigimtimi .

Tuo metu į miestelį atsikrausto naujas vampyrų klanas – Džeimsas,  Lorenas ir Viktorija. ..

Net iškilus pavojams Bela dėl trijų dalykų buvo visiškai tikra. Pirma, Edvardas vampyras. Antra, kažkuri jo dalis –  tačiau ji  nežinojo, kuri ir kokia stipri ji gali būti – troško jos kraujo. Ir trečia –  Bela Swann besąlygiškai ir neatšaukiamai jį įsimylėjo.

„Saulėlydyje“ autorė puikiai išdėsto meilės svarbą. Romane pasakojama, kaip Bela, mokykloje neradusi Edvardo, mano, jog jo neteko. Meyer puikiai intriguoja ir tada, kai Bela, vaikščiodama paplūdimiu su Džeikobu, sužino, jog Kulenai yra vampyrai. Kulenų klaną sudaro Daktaras Karlailas Kulenas, jis yra vos „dvidešimt penkerių“, bet kaip būdinga vampyrams, nemirtingas. Karlailas išgelbėjo tiek savo žmoną Esmę, tiek Edvardą… Jis įkando jiems ir, kaip sako, pašalino iš jų kraujo nuodus. Kulenų šeimynai dar priklauso stipruolis Emetas su partnere Rozali,  Alisa ir Džasperas. Įdomiausia, jog visi Kulenų šeimos nariai turi kažkokių supergalių. Tarkim, Edvardas skaito mintis, o  Alisa mato ateitį. „Saulėlydžio“ atomazga ir kulminacija, manau, yra tada,  kai Bela su Kulenais žaidžia golfą. Jiems bežaidžiant  pasirodo Džeimso gauja. Užuodus Belą, tarp Džeimso ir Kulenų prasideda karas. Jie saugo ir nori nepakenkti Belai. Prašo, jog ji paliktų Forksą. Džeimsas paspendžia Belai spąstus ir ji su juo atsiduria jos pirmojoje baleto mokykloje. Džeimsas Belai įkanda, bet jam nepavyksta suleisti visų nuodų. Edvardui tenka misija nuodus iš Belos kraujo pašalinti. Puikiai aprašomi jausmai, kuriuos jaučia Edvardas, kai šalina nuodus iš Belos kraujo ir kartu jaučia begalinį alkį.

Džeimsas nužudomas, romanas baigiamas taip, tarsi visa tai Bela sapnavusi.

Tai be  galo žavus ir nepaprastai įtemptas romanas. „Saulėlydis“ – tai meilės istorija, kuri „užkabina“. Mane patį sužavėjo ši knyga. Neslėpsiu, mėgstu fantastiką, bet kad fantastinė knyga ir dar plius meilės istorija… Neužtenka ją perskaityti vieną kartą, pasiėmus iš bibliotekos ar pasiskolinus iš draugo. Tiesiog velniškai būtina ją nusipirkti, kad galėtum skaityti ne vieną kartą, nes norėsis skaityti galybę kartų…Stephenie Meyer „Saulėlydis“ – tai kažkas  artima su „Romeo ir Džuljeta“, tik ne taip meniška. (Lyginu su V. Šekspyro kūryba, nes daugelis vadina „Saulėlydį“ XXI a. „Romeo ir Džuljeta“.)