„Stefano Zweigo „Marija Stiuart“ – iš tiesų vienas iš geriausių biografinių romanų pasaulyje. Tai ne reklaminis triukas, bandant suklaidinti skaitytojus, tai – šedevras, kurį apibūdinti yra labai sunku“, – rašo Vilis Normanas savo recenzijoje Skaityta.lt.
Skaitant Stefan Zweig romaną „Marija Stiuart“ skaitytojui pasidaro suprantami amžių miglose išnykusių žmonių interesai, išgyvenimai, be to, atsiveria labai natūralūs ir spalvingi pasaulinės istorijos bei kultūros klodai.
Šiuo romanu, kaip ir daugeliu kitų kūrinių, autorius melancholiška intonacija, subtilia žmogaus vidinių būsenų analize, impresionistiniu žaismingumu atskleidė to meto dvasinį Vienos klimatą ir austrų mentalitetą.
Gilindamasis į žmogaus sielą ir jo fizinę būklę, Stefanas Zweigas prieina prie išvados, jog žmogus nėra lengvai suprantamas ar paaiškinamas fenomenas. Stefano Zweigo žmogaus koncepcijoje ypač akivaizdus iracionalus, nevalingas, sąmonės nekontroliuojamas pradas, froidiškasis ID.
Tad gilindamasis į Marijos Stiuart asmenybę, jos gyvenamąją epochą rašytojas nutarė pateikti savąjį istorinės tiesos variantą romane „Marija Stiuart“.
Romano autorius Marijos Stiuart asmenyje matė ne tik didingą valdovę, bet visų pirma audringo ir tragiško likimo moterį.
Knygos veiksmas dėstomas pagal kronikinę kompoziciją. Stiuart gyvenimo aprašymas pagrįstas istoriniais dokumentais, todėl skaitytojui jis teikia taip pat nemažai pažintinės medžiagos.
Pagrindinė romano „Marija Stiuart“ problema – netekti galvos nuo budelio kirvio – tik menkas, veik nereikšmingas faktas, iš kurio žmonės dažniausiai pažįsta Kruvinąją Meri, bet pro biografų, ypač istorikų, akis praslysta tai, kas jos gyvenime buvo esmingiausia – Meilė.
Marijos Stiuart mėlynasis kraujas nuo jos gimimo iki mirties vertė lietis paprastą, raudoną kraują. Vos jai gimus, užvirė kova dėl „svarbaus“ kūdikio, kuris šiame pasaulyje dar nieko nesuprato. Kova nesibaigė iki paskutinės akimirkos. Kova buvo šios karalienės egzistencijos pagrindas. Jos gyvenimo variklis.
Marija Stiuart – nesuvaldomo temperamento, jausminga moteris. Ji gyveno taip, kaip norėjo, neklausė niekieno nuomonės, troško išsivaduoti iš visuomenės pančių ir prarado viską, bet net tada aukštai iškėlusi galvą ėjo pasitikti lemties ir išliko karaliene, visomis prasmėmis. Marija Stiuart tiesiog nemokėjo nebūti karaliene, nemokėjo pralaimėti ir pasiduoti, nemokėjo nemylėti.
Jos meilės istorija keista, beprotiška, tik niekas negalėtų ginčytis, kad Škotijos karalienė nebuvo įsimylėjusi. Ji mylėjo škotų didiką Botvelį labiau nei gyvenimą, dėl jo atsisakė visko, ko tik gali atsisakyti žmogus. Ar tapo laiminga? Mes turbūt jau nesužinosim, tokie dalykai nepavaldūs net biografams.
Autorius puikiai atskleidė Škotijos politinio gyvenimo peripetijas. Tokias kaip lordo Darnlio nužudymas, 1567 metų kalvinistų sukilimas ir pergalė, privertę Škotijos karalienę bėgti iš savo šalies. Įtikimai vaizduojamas ir esminis Marijos Stiuart gyvenimo momentas – jos nesuvaldoma aistra žiauriam, valdingam škotų didikui Botveliui, pražūtingas seksualinių instinktų prasiveržimas ir moralinis herojės nuopuolis.
Marija Stiuart buvo apkaltinta sąmokslu prieš Elžbietą I ir laikoma įvairiose Anglijos pilyse ir kalėjimuose. Vėliau ji buvo apkaltinta valstybės išdavimu. 1587 metų vasario 8 dieną jai buvo nukirsta galva. Ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos M. Stiuart nepriėmė jai metamų kaltinimų ir drąsiai sutiko savo likimą. „Aš nebijau mirti ir prisiekiu, kad nesu kalta dėl jokių nusikaltimų“.
Herojės charakteris dar labiau išryškėja priešpriešoje su Anglijos karalienės Elžbietos paveikslu. Pabrėžiamas Elžbietos veidmainiškumas, nepilnavertiškumo jausmas, jos sąmoningas ir kartu instinktyvus priešiškumas Marijai Stiuart. Būdama apdairi, mąstanti politikė, Elžbieta nori pašalinti iš kelio Škotijos karalienę kaip vieną iš įtakingiausių katalikybės Europoje ramsčių.