Perskaičiau rašytojos eseistės Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Be minėtosios knygos, ji yra parašiusi esė rinktinę „Suplanuotos akimirkos“ (2004) ir, kaip bendraautorė, romaną „Siužetą siūlau nušauti“ 2002). Visa Giedros Radvilavičiūtės kūryba mane labai žavi. Kodėl?
Visų pirma man atrodo, kad kartais mes mąstome labai panašiai (juk visiems mums patinka turėti bendraminčių, tiesa?). O skirtumas tarp manęs ir autorės toks, kad kai aš pabandau išguldyti savo mintis popieriuje, bandymai baigiasi greitai ir ilgam, nes suprantu, kad tai beprasmiška, o Giedra „mano“ mintis reiškia tiesiog tobulai:-).
Taip pat mane žavi jos norėjimas ir mokėjimas gilintis į žmogaus vidų, jo mintis, pasakojimus ir istorijas. Aš pati visada mėgėjiškai domėjausi psichologija, tad jos kapstymasis po savo ir kitų žmonių vidinį pasaulį man labai artimas ir suprantamas.
Keri jos labai moteriška rašymo maniera. Galbūt daugelis skaičiusiųjų šios autorės kūrinius su manim nesutiktų. Kažkodėl tai, kas moteriška, mūsuose įsivaizduojama kaip kai kas sentimentalaus, lyriško, ašaringo, saldaus. Giedros kūryboje to tikrai nerasite. Priešingai, švelnesnės natūros žmonėms ji gali pasirodyti kaip tik pernelyg kieta, kiek arogantiška net šiek tiek piktoka. Ir vyriškai lakoniška. Tačiau po tuo kietu luobu slypi labai moteriškas gyvenimo, įvykių, žmonių pajautimas.
Naujausioje jos knygoje yra istorija apie jaunos mergaitės mirtį. Mergaitė labai mėgo skaityti ir kai ji sunkiai sirgo, mama jai krepšiais tempdavo knygas iš bibliotekos. Mergaitė ir numirė su knyga rankoje. Taip buvo ir pašarvota. Kaimynai piktinosi – Dievo nebijo, vietoj Biblijos romaną vaikui į rankas įdėjo… Toliau cituoju: „bet motinai buvo nusispjaut. Moterys, kurios užkasa savo vaikus, kartu palaidoja ir Dievą“… Trumpai, tiksliai, lakoniškai. Ar tikrai vyras galėtų taip parašyti?
Dar reikėtų paminėti originalų autorės humoro jausmą, dažnai peraugantį į sarkazmą, mokėjimą nepamesti pagrindinės pasakojimo gijos, dažnai nukrypstant į kitas siužetines linijas ir daugelį kitų dalykų, bet mano „rašinėlis“ 🙂 ir taip jau ilgokas. Vis dėlto jei kas nors kiek jame Jus užkabino – pabandykite, ir galbūt Lietuvoje atsiras daugiau šios autorės gerbėjų (ir mano bendraminčių).
Man patinka aprašymas. Hmm, gal reikės jos imtis:-)
Man ne tik patinka pristatymas,kuris parašytas tikrai skaičiusio žmogaus, bet noriu labai pasidžiaugti, kad šaunioji Giedra yra mūsų kraštietė, panevėžietė. Ką tik, gegužės 12 d. ji dalyvavo antrus metus iš eilės Britų bibliotekoje organizuojamuose Europos literatūros vakaruose. Kaip rašo „Lietuvos rytas“:„ šiais metais jame dalyvavo puikūs Europos šalių autoriai, pripažinti ir mažiau žinomi rašytojai, kurių kūriniai yra pasirodę arba netrukus pasirodys JK knygynų lentynose. Šių metų dalyviai – Jacekas Dehnelis (Lenkija), Otto de Katas (Nyderlandai), Paolo Giordano (Italija), Georgi Gospodinovas (Bulgarija), Julya Rabinowich (Austrija), Giedra Radvilavičiūtė (Lietuva) ir Milošas Urbanas (Čekija).“
Skaitau ir kviečiu skaityti Giedrą!
O man patiko ir pristatymas, ir tai, kad komentatorius priminė, kad autorė yra būtent panevėžiėtė. Ką mes dažniausiai užmirštame ir kreipiame dėmesį į knygas, parašytas – kažkur,kita kalba,… Dažniau atsigręžkime į savus. O gal tai per sudėtinga? Jug ši autorė vos ne kiekvieną savaitgaly spausdina savo straipsnius laikr. „Šiaurės Atėnai”.
Patiko. Knyga, kurią reikia „dozuoti”, skaityti po truputį, pasimėgauti, apmąstyti, kitaip gresia pavojus „apsiryti” to gero ir likti sėdėti su nepasitenkinimo jausmu skrandyje (kaip apsirijus kokio skanėsto 🙂 Ir sunku, ir kitai dienai nelieka.