Vytautas Misevičius „Linksmieji Pamažupiai“

Viename iš komentarų „svaigau“ apie šią knygutę. Radau, visai netyčia, perskaičiau dar sykį – pojūčiai tie patys. Pasidalinau su pussesere – vėliau susitikusios „pasvaigom“ abi, jos vyras dar juokėsi, kad nors abi skaitėm, viena iš kitos naujų dalykų išgirdom.

Taigi, feljetonų rinkinys apie Pamažupių kaimą ir linksmuolius pamažupiečius. Ar prisimenate, kaip el. paštu persiuntinėdavome vieni kitiems linksmas istorijas iš serijos „Katino dienoraštis“, „Laiškas mamai iš stovyklos“ ir pan.? Čia tas pats… Tikiuosi, nereiks nieko daugiau pasakoti, užteks pacituoti.

„VI.11 Pirmą kartą gyvenime supykau ant savosios Onos… Įsivaizduokite: išvažiavo su dukterėčia Špokiene į rajoną. Grįžo atgal – už galvos stveriuosi: visos mano senės suknelės į minusus suvarytos. „Mini mada. Labai modern, dėde!“, – pasakė Špokienė. Gal jai ir modernu, bet kokia iš mano šešiasdešimtmetės Onos mini? Ilga kaip žardas. Kaulėta, kojos nuo vaikystės rachito kaip ratlankiai išlenktos…

VI.13 Gaila seno kiemsargio Brisiaus. Šuo antra savaitė negali išsimiegoti. Per visą mėnulio pilnatį iki aušros Špoko giminaitis, studentas su barzda, ne tik muzikos klausosi, bet ir pats bando kurti… Brisius, palikęs savo būstą, išdūmė palaukėmis…

VI.15 Užmokėjau milicijoje baudą, ir dar draugiškas teismas mane svarstys. Mat užvakar atvyko pailsėti pusbrolis chemikas…. Jis pakeitė išvykusį poetą Špoką su žmona. Pusbrolis chemikas nutarė pritaikyti savo mokslines žinias naminės varyme. Nutvėrė jį mano pirtelėje milicijos įgaliotinis Pinta…

VI. 24 Ryte pasigirdo beldimas į duris. „Sveikas, seni, – paplojo man per kaulėtą petį toks ilgšis su tautiniu kaklaraiščiu. – Mes negavom vietų Palangoje. Tai pas tave pailsėsime. […] vakarais kaimo kraštotyra ir tautosaka užsiimsime.  […] Istoriją jis jau seniai praturtino: kartu atvyko jo sūneliai – Mindaugas, Traidenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir Jogaila. Dukterys – Gražina, Aldona, Birutė… […] Kai išvyko brangūs sveteliai, kaime pasigedome švento Jurgio statulėlės su visu ąžuolu, senelio klumpių […] Iki šiol mano Ona negali atsistebėti. „Kam, sako, reikia krašto istorijai rėčio su avižinėm kruopom?“ Mada lieka mada, suprantam, bet kam kiaulystes krėsti? Įrašė  į magnetofoną ūkio vadovo gimtadienio balių ir paleido per Vilniaus radiją kaip folkliorą…“

Paskaitykite 🙂

Vienas „Vytautas Misevičius „Linksmieji Pamažupiai““ įrašo komentaras

  1. Iš tiesų – superinė knygelė! Esu ją skaičiusi labai seniai: savo laiku tam tikras frazes net mintinai mokėjau :).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

20 − 14 =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.