Apie Barborą Radvilaitę daug prirašyta ir prikalbėta. Esame matę ne vieną jos portretą. Tačiau kai pradedi gilintis į istorinius šaltinius, pasirodo, kad mitų kur kas daugiau nei tikrovės, o dažnas portretas tėra fikcija, menininko išmonė, o gal ir užsakovo pageidavimas. Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto žmonos ir jo didžiosios meilės, asmenybė labai paslaptinga, o gyvenimo istorija tiek kartų interpretuota įvairiuose romanuose, kad jau sunku atskirti fantaziją nuo realybės.
Viktorijos Daujotytės knyga „Arčiau Lietuvos“, filologinė Barboros Radvilaitės studija, duos skaitančiajam kur kas tikresnį supratimą apie šią iškilią istorinę asmenybę. Ji LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, turėjusi labai stiprų ryšį su Vilniumi. Karališka baltoji lelija – taip ją vadino poetė Judita Vaičiūnaitė.
Knygoje „Arčiau Lietuvos“ Barbora Radvilaitė pateikiama įvairiais rakursais ir per įvairias prizmes. Jos portretas, tiek vaizdinis, tiek verbalinis, dėliojamas tarsi mozaika. Įdomu palyginti jos portretus ir pastebėti, kaip kinta karalienės įvaizdis skirtingų dailininkų kūriniuose. Luco Granacho jaunesniojo (1515-1586) miniatiūroje Barbora Radvilaitė visai nepanaši į tą gražuolę Francois Grenier (1793-1867) nutapytame portrete, kuris datuojamas1860 metais. Itin reta galimybė pamatyti garsaus Venecijos portretisto J. S. von Calcaro nutapytą besilaukiančią Barborą Radvilaitę. Istorikai teigia, kad antrosios Žygimanto Augusto vedybos buvo susijusios su viltimi susilaukti įpėdinio, bet joms nebuvo lemta išsipildyti.
Lygiai taip pat skaitytoją sudomins skyrius „Barboros Radvilaitės ženklų punktyrai“, kuriame rasime labai daug įdomios informacijos nuo pat Radvilų giminės kilties iki pasakojimų, kaip Barboros Radvilaitės vaidmenį kūrė viena žymiausių Lietuvos teatro asmenybių aktorė Rūta Staliliūnaitė.
Skyriuje „Istorija atsimenama ir užmirštama“ gausa faktų, kurie įdomūs ne tik tiems, kurie ypatingai domisi istorija bei istorinėmis asmenybėmis. Tai tarsi istorinio šaltinio ir romano sintezė, nes pasakojimas plaukia taip lengvai kaip muzika.
Virginija Januševiečienė