Jonas Gutenbergas, prieš daug metų sugalvojęs knygų spausdinimą, šiandien iš dangaus aukštybių žvelgdamas į mūsų pasaulį tikriausiai nagus griaužiasi – kiek popieriaus nepailstantys raštininkai, rašeivos ir rašytojai sugadina.

Bibliotekoje atsiverčiau pirmą po ranka pasitaikiusį romaną. Naujas skyrelis prasideda sakiniu: „Guliu vonioj…“ Na, ir gulėk, pagalvojau. Gerai nusiprausk ir eik darbo dirbti. Bet ne, išlipusi stveriasi tušinuko ir rezga šiltam vandeny gulint į galvą atėjusias fantazijas apie dangų, apie rojų, apie vabalą be kojų…

Biblioteka panaši į gilų tvenkinį, pilną buožgalvių, varlių ir vabalų ir tarp jų kai kur grakščiai besisukiojančių lydekaičių. Pagauk!

Viena tokių vadinasi: „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“.

Ne veltui senovės romėnai turėjo patarlę: žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia.

Knygos didžioji prasmė yra ne pro rakto skylutę matytų ir dar įkaitusio proto suputotų miegamojo vaizdų aprašinėjimas, bet visapusiškai išryškinti, nušviesti, leisti gėrėtis sektinomis asmenybėmis.

Daktaras L. Laucevičius atvirai aprašo prieškario Lietuvoj pradėtą ir per 50 tarybinių metų nusitęsusį inteligento kelią. Inteligento, turinčio aiškų tikslą, šviesų protą ir neuždarą būdą. Kiek maigymo, stumdymo, gundymo, gąsdinimo ir viliojimo teko atlaikyti

Atlaikyti ir išlikti Žmogumi, kad ir iš kurios pusės į jį pažvelgtum!

Negailėsit sumeškerioję šią knygą, tarsi gyvenimo katekizmą.