Dabar, kai knygų mugės užverstos pseudoliteratūra (ir netgi premijuota!), o mėgėjų paskaitinėti širdys apkarsta nuo surogatų, atsigauni tik paėmęs į rankas kokį Granauską* ar Čigriejų.**…

Tuos du raštininkus gretinu ne atsitiktinai, o dėl to, kad jų raštai ir kalba autentiškai reprezentuoja žemaičių ir aukštaičių mentalinę pasaulėvoką, leidžia patirti tikrąjį skaitymo malonumą, kaip ir pridera literatūrai – žodžio menui. Abiejų autorių pasakojimo maniera, leksika ir sintaksė, tematika ir veikėjų paveikslai, t. y. visa, kas įprasta vadinti stilium plačiąja prasme, fiksuoja ir perteikia regiono – Žemaitijos ar Aukštaitijos – dvasią, – kitaip čia  ir nepasakysi, – nes tik dvasia ir tegali būti sykiu ir niekaip neapčiuopiama, ir be galo konkreti, daiktiška, pagaunama tik artisto, menininko.

Toks ir yra H. A. Čigriejus. Savo naujausios novelių rinktinės ** pavadinimu užkodavęs šiaurrytinio Lietuvos pakraščio kvapą, svaigina juo skaitytoją. Apsakymų grožis bei patrauklumas – natūralus tradicinio ir modernaus pasakojimo sinkretiškumas. Daugelyje novelių – pusšimčio ir daugiau metų senumo laikai, ateinama ir į dabartį, o pasakotojo žiūra, universaliai prisitaikiusi ir prie archaikos, ir prie moderno, geraširdiškai, su atlaidžia šypsena bei subtiliu humoru ar ironija vis keisdama stebėjimo rakursą, fokusuoja darnos ir harmonijos idealą, persmelkiantį daugelio personažų paveikslus – Paulinos ir Jono Klingų (DIDŽIOJI KRIAUŠĖ), Jono (PABĖGĖLIAI), Antano (PO AUDROS), Elzės Būtienės (MŪŠA), Petro Digrio (BUDĖJIMO NAKTIS) bei kt. – ir liudija klasikų – V. Krėvės, A. Vaičiulaičio – žmogaus vaizdavimo tradicijos gyvybingumą.

Atrodo, čia galima būtų padėti tašką, nes verčiau mylėti, negu kalbėti apie meilę; verčiau pačiam skaityti, negu klausytis kito nuomonės.

*Romualdas Granauskas. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. Metai. 2012 Nr. 2

**Henrikas Algis Čigriejus. IR PARNEŠĖ APYNIO KVAPĄ. Vilnius. 2011.