Su malonumu perskaičiau R. Gary „Aitvarai“ ir taip norisi pasakyti vienu žodžiu apie knygą „gera“.

Koks gi romanas be meilės?  Jos čia suras kiekvienas ir ji bus visokia: nuo pagrindinio herojaus Liudo jaunatviškos ir jau subrendusios, netgi fanatiškos meilės lenkaitei Lilai iki tikros, nesumeluotos meilės Tėvynei.

Man artimesnė prie širdies ir gilesnį įspūdį paliko paprastų, eilinių prancūzų meilė savo kraštui, savo Tėvynei. Romane ji pavaizduota labai įdomiai keliomis linijomis- Ambruaza Fleri  myli tyliai gamindamas aitvarus,  jo draugo Marseleno Diupra meilė labai „garsi“ nes jo misija karo metu išlaikyti savo restoraną „Žavusis kampelis“ tokio aukšto lygio jog nedrįsta nei vokiečiai nei amerikiečiai jo darbo trikdyti ir netgi sąvadautojos ponios Žiuli personažas žavus ir vertas pagarbos už jos atsidavimą savo šaliai.

Romano personažams persipynusios realybės ir pasąmonės klajojimas karo metais padeda išgyventi sunkumus ir dalyvauti pasipriešinimo kovoje.

Knyga verta pagarbos ne tik už turinį, tačiau už visai kitokį žvilgsnį į karo luošinamus likimus, ir už gilų vidinį žvilgsnį į žmogaus išgyvenimus.

Pasiilgote tikros knygos? Siūlau imti į rankas „Aitvarus“ ir pasileisti į malonaus skaitymo kelionę.