Rašytojos Karin Alvtegen knygą pasičiupau nesvarstydama, kadangi esu perskaičiusi visus anksčiau išleistus jos romanus. Žinojau, kad ir vėl galėsiu pasimėgauti jos psichologinėmis įžvalgomis, įtaigiu pasakojimu, įdomiais ir tuo pačiu, rodos, tokiais kasdienybėje atpažįstamais personažais.

Nesuklydau. Ir, nors beveik visuose kituose šios švedų rašytojos romanuose ryški detektyvinė linija, o šiame jos lyg ir nėra, pasakojimas įtraukia ir intriguoja.

Sekdamas šios knygos herojų likimus, nejučiomis pats sau užduodi tuos pačius klausimus, kuriuos užduoda jie (o gal tai rašytoja mums juos užduoda): ką mes atsinešame iš vaikystės ir kaip ilgai mus veikia jos įspūdžiai, išgyvenimai; kas lemia mūsų pyktį, pagiežą, pavydą, prietarus, neapykantą; kaip mūsų gyvenimus ir mūsų pačių vertybes formuoja mūsų lūkesčiai kitų žmonių atžvilgiu. Ir, ko gero, svarbiausias, bet paprasčiausias dalykas – kai žmogus suvokia, jog laimė yra ne tik imti, bet ir duoti, jis tampa laimingesnis; kai jis nustoja bijoti būti teisiamas ir vertinamas už savo nuomonę ir sprendimus, jis tampa laisvesnis ir ramesnis.

Knygoje bent trumpam sutiksite ir save patį, atpažinsite vienokią ar kitokią situaciją, kurioje galbūt kažkada buvote. Nesuklysiu ir neperdėsiu sakydama, kad rasite ir atsakymus į kai kuriuos sau dažnai užduodamus klausimus ir pasijusite taip, lyg kartu su knygos herojais būtumėte įgiję sveikos, žmogiškai kasdieniškos išminties.