… ir knygos spalva kaip lapės, netgi su jos pėdukėm. Jos skaitymas tikrai primena žvėrelio t. y. esmės gaudymą: trumpi blyksniai, keli sakiniai išminties, ironijos, erudicijos, filosofijos, religinių, tikėjimo įžvalgų. Lyg gaublį suktum, tiek čia skirtingų kultūrų ir temų, ir problemų, ir paradoksų, ir tolerancijos. Labiau rytietiškos dvasios, leidžia perskaičius vieną tekstą nutilti, užversti knygelę ir viduje pasitikrinti savo patirtis, gal nuojautas. Tikrinti ir pasitikrinti…

D. Kajokas savo mažos apimties esė išsako pačią didžiausią pasaulio protų ir kūrėjų sukauptą išmintį. Taip ir norisi Poetą cituoti ir cituoti. Nes gyvenimas, nes mes jame, nes jis mumyse – iš kartos į kartą.

„Žmogaus klausimai.
Klausimai apie žmogų.
Klausimai žmogui.O šiaip jau, Lape, netgi amžinas mūsų pastangų bergždumas nutverti tave už uodegos, privilioti į savo vištidę, tasai akis badantis mūsų netobulumas tėra tik dar vienas mįslingo ir nesugaunamo tavo tobulumo pavidalas.
Manau.“