Perskaičius šią knygą sukasi daug minčių, kuriomis norisi pasidalinti. Tik pačiai keista, kad tas mintis sunku sudėlioti. Gal dėl to sunku, kad pagrindinės romano veikėjos – moterys, paauglystėje padarę nusikaltimą, tad lyg ir neigiamos herojės… Tuomet, praeityje, jos buvo pažįstamos tik tą vieną lemtingąją dieną, kai pražudė mažą mergaitę. Susitikę po 25 – rių metų, jos ir bėga viena nuo kitos, ir trokšta susitikti, pasikalbėti apie tai, kaip išgyveno visus tuos metus, kai teko gyventi pakeistais vardais, nuo artimiausių žmonių slepiant savo praeitį…

Istorija išties įtraukia. Skaitydamas puslapį po puslapio, jauti nuolatinę įtampą ir, jausdamas vis didesnę simpatiją abiem veikėjoms, su nerimu lauki atomazgos. Laimingos pabaigos nėra ir turbūt šiuo atveju nelabai gali būti. Tik dar keletą dienų po knygos perskaitymo vis grįžti mintimis prie herojų, jų gyvenimo įvykių ir bandai suprasti, kodėl joms atsitiko taip, kaip atsitiko.

Šią knygą turbūt kiekvienas įvertintume pagal tai, kiek savyje turime žmogiškumo. Perskaitęs viską iki paskutinio puslapio, supranti,  jog negali tik smerkti pagrindinių veikėjų. Suvoki, kaip svarbu vaikystėje turėti vaikystę. Tampa aišku, kad posakis „nesmerk ir nebūsi smerkiamas“ apima daugiau, nei vieną konkretų žmogaus poelgį. Kad kiekvienas trokšta būti reikalingas, mylimas, pripažintas. Kad dažnai nesuteikdami progos kažkam pradėti viską iš naujo, galbūt irgi darome savotišką nusikaltimą.

Knygą rekomenduočiau tiek detektyvų mėgėjams, tiek psichologines įžvalgas romanuose mėgstantiems skaitytojams.