Viena savičiausių šiuolaikinių Europos literatūros meistrų, nominuota svariais literatūriniais apdovanojimais, – Lenkijos rašytoja Magdalena Tulli, šiais metais apsilankiusi  Vilniaus Knygų mugėje su  autobiografine  apysaka „Itališkos „špilkos“,  kurios nekantriai laukiau pasirodant bibliotekos lentynose.

Kūrinio pavadinimas, – tai ne užuomina į aukštosios mados tendencijas… greičiau dviejų kultūrų priešybių simbolis. Septintojo dešimtmečio vaikai, be vidinės ašies klaidžiojantys tarp dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų, tarp dviejų santvarkų, jų vertybinių dydžių… Autorė, atstumtosios mergaitės suvokimu iš jau suaugusios perspektyvos, subtiliai  atgaivina pokario  slogutį, vaiko vienatvę, susvetimėjusios šeimos santykius,  nežiūrint to, kad vaikystė gyvenimui krypstant į antrą pusę  atmintyje  visada lieka  šviesos lauke. Vyksta tyli, vos matoma, bet atkakli mažosios veikėjos kova už save, gilinimasis į savo lemtį,  savo istoriją.  Kūrinio problematika, – vaiko desperatiškas tapatybės ieškojimas sudėtinguose atšiauriuose artimos aplinkos santykiuose – artima ir Lietuvos tremtyje gimusiems vaikams – lygiai taip pat sunkiai suvokiantys Tėvynę, į kurią sugrįžo, bet nerado tėvų išpasakotų pieno upių, medaus krantų …

Knygoje gausu ilgam įsimenančių posakių, kaip … „niekas taip lengvai netampa tikrove, kaip tai, kad esame niekas ir niekas būsime, ir nesišviečia mums jokios perspektyvos“.

Tikrai verta į rankas paimti šią knygą, prisiminti ar pažinti laikus, žmones, kurių branda ugdėsi ribotos dvasinės laisvės, individualumo, išskirtinumo ignoravimo aplinkoje.