Ar daug Jūsų namuose knygų?

Knyga man – neatsiejama gyvenimo dalis. Per ilgą laiką jų prisikaupė daug, jau nebetelpa į lentynas.  Žmona, pasižiūrėjusi į knygų krūvas, žiūri į mane priekaištingai. Be abejo, knygą namo parsineši su mintimi perskaityti, bet ne visada pavyksta, tada pasižadi vėl prie jos sugrįžti. Knygos yra lyg buities dalis, kuri padeda susigaudyti savo būtyje.

Ką skaitote šiuo metu?

Dabar daugiau domina knygos religine tematika, teologijos temomis, bet jei užkliūna geras romanas, įsigyju jį. Paskutinė perskaityta knyga, Romain Gary „Moters šviesa“, padarė labai didelį įspūdį.

Kaip knygos pas Jus ateina?

Labai įdomiai, jos tarsi atranda tave. Gyveni savo mintimis, problemomis, ateini į knygyną, pradedi vartyti kokią knygą ir supranti, kad ji kaip tik šiai akimirkai. Kuo toliau, tuo mažiau tikiu atsitiktinumais. Atsitiktinumai – tai mums skirtos galimybės, mes joms atsiveriame, arba ne. Knyga yra viena iš galimybių mums atsiverti. Ji skirta mums būtent tada, kai yra labiausiai reikalinga.

Prie kokių autorių ir knygų Jums norisi vis sugrįžti?

Knygos mane atranda, kai labiausiai reikia. Vaikystėje tai buvo vienos knygos, jaunystėje – kitos, kai tampi suaugęs – trečios, jos formuoja tave. Vaikystėje, jaunystėje skaityti Dž. F. Kuperio romanai („Pėdsekys“, „Prerijos“), Ž. Verno fantastiniai romanai, Dž. Londono apsakymai, E. Hemingvėjaus, E. M. Remarko kūriniai. Kai tampi brandesnis, tave atranda G. Markesas, A. Burgesas. Iš lietuvių literatūros išskirčiau poeziją. Be abejo, Just. Marcinkevičių, B. Brazdžionį, Salomėją Nėrį, kitus poetus. Prie šių autorių norisi grįžti, nors nesu iš tų žmonių, kuris tą pačią knygą skaito keletą kartų.

Kokią knygą priskirtumėte prie geriausių?

Turiu prisipažinti, kad kai šiandien lentynoje tokios knygos ieškojau, akis užkliuvo už R. Rolano „Kola Brenjonas“. Ši knyga, beje, yra išversta Juozo Urbšio. Joje nėra nei politikos, nei metafizikos, joje juokiamasi iš gyvenimo, gyvenimas tiesiog mylimas. Dabar ją atsidėjau, ko gero reikės atsiversti ir prieš rudeninę sesiją paskaityti, atsigaivinti.

O kokią atsinešėte pas mus?

Tai italų rašytojo Edmundo De Amičio kūrinys „Širdis“. Knyga priskiriama vaikų literatūrai, parašyta XIX a. pab., kai Italijos valstybė vienijosi. Knyga parašyta dienoraščio forma, tą dienoraštį tarsi rašo vaikas, tarsi jo tėvas ir pats autorius. Knyga atskleidžia santykį tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių. Tame santykyje yra gėris, meilė, pasiaukojimas. Literatūriškai gal ji nėra tokia brandi. Prisipažinsiu, ši knyga mane atrado, kai jau buvau suaugęs, kokių 25–27 metų. Įsivaizduokite, suaugęs jaunas vyras skaito vaikams skirtą knygą. Skaitydamas šį kūrinį pajusdavau, kad gerklėj pradeda krebždėti. Kai kuriais atvejais net reikėdavo tramdyti ašaras. Tai labai jautriai parašyta knyga, ji sugebėjo suvirpinti tas vidines sielos stygas, kurias mes paprastai maskuojame, saugome nuo kitų. Kažkokiu būdu ši knyga sugebėjo iki jų prasiskverbti.

Kuo ši knyga Jums išskirtinė?

Gyvenime mes visi kuriame tapatybę, kuri mus apsaugotų nuo išbandymų. Bet tada užsiauginame, lyg kokius šarvus, prarandame jautrumą aplinkai, nuoširdumą. Ši knyga padeda man neprarasti to nuoširdumo, kurį mes savyje turime nuo vaikystės. Augdami mes visada norime greičiau tapti suaugusiais ir, to siekdami, tarsi vejame iš savęs vaikišką pasaulio suvokimą. Be abejo, nereikia likti infantiliškais, bet kartu negalima visko savyje numarinti. Nes jeigu numarinsi tą vaikišką naivumą, nuoširdumą, prarasi tikrą gyvenimo žavesio suvokimą. Apskritai, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Išmokti džiaugtis ta akimirka, kuria tu gyveni. Mes šį suvokimą atsinešame iš vaikystės, tačiau kartais tą vaiką bandome užgniaužti, uždaryti, į kampą įstumti, pamiršdami, kad tai ir yra tikroji mūsų sielos dalis.

Koks stipriausias su knyga susijęs įspūdis?

Perskaitęs knygą kartais gali neatsiminti jos siužeto, bet supranti, kad ta knyga tave veikia, prisideda prie dvasinio brandumo, tai toks nematomas poveikis. Kartu yra knygos, kurios brandina tavo išmintį. Man viena tokių – tai J. Ratzingerio, Popiežiaus Benedikto XVI, „Krikščionybės įvadas“. Tai knyga, kuri tikėjimą subrandino kitai kokybei, perkėlė į kitą lygmenį. Perskaičius knygą visai kitokia tapo tikėjimo kristoliginė esmė, santykis su tikėjimu.

Kokias mėgstate skaitymo aplinkybes?

Be abejo, knygas daugiausia skaitau namuose, dažniausiai prieš miegą. Knygą galiu skaityti keletą savaičių ar ilgiau negu mėnesį. Neturi laiko skaityti, skaitai po keletą puslapių, su knyga gyveni, susigyveni, taip kaupiasi knygos, kurių nespėju perskaityti. Šiaip mėgstu paimtą knygą perskaityti iki galo.

Kas Jums svarbu renkantis knygą?

Knygyne, pavyzdžiui, kartais sąmoningai prieinu prie knygų su nuolaida. Esu pastebėjęs, kad tarp nukainuotų gali rasti labai gerų knygų. Knygų komercializavimas skatina vartotojiškumą, tas vartotojiškumas prisitaiko prie tam tikrų vartotojiškų refleksų. Įsivyrauja tam tikros populiarios knygos. Bet ar jos brandžios? Manyčiau, tikrai ne. Todėl tų knygų, kurios skaitytojams dėl kažkokių priežasčių yra per sunkios, verčia mąstyti, neperkamos. Tada jos nukainuojamos.

Kokią knygą mieliau skaityti – elektroninę ar popierinę?

Būtų gaila, jeigu elektroninė knyga pakeistų popierinę, nes esu popierinės knygos kartos žmogus. Paimi knygą į rankas, verti jos puslapius, tai ir vidinis, ir jutiminis santykis su knyga. Elektroninė knyga yra daugiau virtualaus pasaulio dalis, aš niekaip negaliu prie jo priprasti. Daugelis autorių dabar rašo knygas kompiuteriu, tai keičia stilių, nes pats kompiuteris koreguoja stilių. Galbūt jaunesni žmonės nelabai gali skaityti XVII, XIX, XX a. pr. knygų, nes jau nėra priimtinas stilius. Mes jaunystėje nesunkiai galėjome skaityti XIX, XX a. pr. autorių knygas. Informacinės technologijos daugiau orientuojasi į informacinę apimtį, o knygose, kurios parašytos iki kompiuterinių technologijų įsigalėjimo, galbūt nėra tiek daug informacijos, bet daug tikro jausmo, jautrumo. Nes šiuolaikiniam žmogui visų pirma trūksta jautrumo… Jautrumo savo artimui ir jautrumo pačiam sau.

Kokią literatūrą vertinate?

Norėtųsi tokios literatūros, kuri neturėtų tikslo šokiruoti. Šiuolaikiniame mene, literatūroje daugiau dėmesio skiriama formai, išraiškai. Ką gi ta knyga nori pasakyti, ar žmogui ji palieka viltį, gėrio troškimą. Dažnai to nėra. Norėtųsi daugiau knygų apie pasiaukojimą, meilę. Gal čia tiktų pacituoti Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee mintį: „Gyvenime yra svarbesnių dalykų už protingą elgesį“. Norėtųsi knygų, kurias perskaitę mes suvoktume, kodėl gyvenime yra svarbesnių dalykų už protingą elgesį.

Kokia knygų reikšmė vertybių formavime?

Kiekviena knyga atspindi tam tikrą laikmetį, prisideda prie žmogaus tapatybės formavimo. Šiandien matome, kad vyksta vertybių korekcija, trinama moters, vyro, šeimos tapatybė, visos vertybės kvestionuojamos. Vyrauja etinis, vertybinis reliatyvizmas. Tačiau žmogus bręsta tik per kančią, tai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Dabar meilė nėra įsipareigojimas, moteriškumas nėra tapatybės dalis, gali rinktis lytį. Patriotizmas, tautiškumas paverčiamas praeities reliktu. Todėl aš manyčiau, kad dabartinės knygos vienaip ar kitaip bando įtvirtinti tą vertybinį reliatyvizmą žmonių sąmonėje. Lietuvoje buvo bandymų kurti knygas vaikams, kuriose pasakos rašomos apie įsimylėjusią karalaitę ir piemens dukrą. Taip formuojama tam tikra vertybinė erdvė, kurioje žmogus gali būti nužmoginamas.

Ką patartumėte šiuolaikiniam skaitytojui?

Šiais metais Spaudos atgavimo dienai teko organizuoti konferenciją Seime „Ar mes gyvename komercinės cenzūros laikais?“. Tą konferenciją organizavau atsiliepdamas į smulkių ir vidutinių leidyklų poreikius, nes kai rinka komercizuota ir monopolizuota, smulkioms ir vidutinėms leidykloms yra labai sudėtinga skaitytojams pateikti tas knygas, kuriose nėra akcentuojamas vartotojiškumas. Juk „Pegaso“ knygynuose taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir „Maximos“ parduotuvėje, jei knyga yra aukščiau, už tą lentyną yra papildomas mokestis. Todėl aš patarčiau, stenkitės įėję į knygyną pažiūrėti į apatines lentynas, nes ten galite rasti daug vertingesnių knygų negu aukštesnėse lentynose. Yra knygų, kurios finansuojamos Europos Sąjungos. Siužetas su vadinama dabartine tolerancija apie homoseksualus, apie lesbietes, šios knygos mikliai verčiamos ir platinamos, tampa bestseleriais. Čia ir yra tas pavojingas reiškinys, nes tokios knygos formuoja kitokią pasaulėžiūrą. Jeigu tėvai ar seneliai nori nupirkti vaikui knygą, tegu ją pavarto, taip jie prisidėtų prie tam tikros vaiko apsaugos. Po to, kai jis subręs, galės pats rinktis. Kai augome mes, tai imdavai vaikišką knygą ir žinodavai, kad ji nepakenks, o dabar turi daug atsakingiau rinktis. Tas pats ir suaugusiam.