Trokšdami pažinti pasaulį, kiekvienas renkamės savo šaltinius – vieniems maga kuo dažniau leistis į keliones, kiti skaito knygas. Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų. Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių. Čia pateikiami jos įspūdžiai apie perskaitytas lietuvių rašytojų knygas (išverstas į užsienio kalbas). Barbaros įspūdžiai apie lankymąsi Lietuvoje (jos aplankytų vietų sąraše buvo ir Panevėžys bei Gabrielės  Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) – Bibliotekos svetainėje

„Pirmojoje savo įspūdžių apie kelionę Lietuvą dalyje pasakojau apie tai, kuo įsiminė šalies architektūra, istorija… O kurgi lietuvių literatūra? Turiu pasakyti, jog viešėdama Lietuvoje lietuvių autorių knygų užsienio kalbomis apskritai neradau. O ir prieš kelionę nebuvau pažįstama su lietuvių autorių kūriniais, nors kai kurie lenkų rašytojai, gyvenę Lietuvoje, laikė save lietuviais (kaip, pavyzdžiui, Č. Milošas).

Kaune, eidami Laisvės alėja, suradome labai mielą knygyną. Užėjome, nes paprastai pro knygynus nepraeiname neužsukę į vidų. Gaila, bet neradome jokių lietuvių autorių knygų anglų, prancūzų ar vokiečių kalba, išskyrus kelionių vadovus. Jauna mergina už prekystalio netgi atrodė truputį sugluminta mūsų klausimo. Jie neturėjo jokios lietuvių autorių knygos jokia užsienio kalba! Mums tai atrodė neįtikėtina – juk turi būti kokių nors vertimų! Paprašėme knygyno darbuotojos užrašyti mums keletą žinomesnių šiuolaikinių lietuvių autorių pavardžių ir temų, kuriomis jie rašo, kad grįžę namo galėtume paieškoti jų kūrinių internete. Mums užrašė šias pavardes: Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas, Andrius Užkalnis, Laima Lavaste, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas… Dar pasidairėme keliuose Kauno ir Vilniaus knygynuose, bet rezultatas buvo toks pat. Vienintelės knygos, kurias nusipirkome, buvo lietuvių liaudies pasakos vokiečių kalba bei lietuviškų valgių knyga anglų kalba. Beje, tikėjausi rasti kažką tikrai nepaprasto Vilniaus universiteto knygyne Littera, tačiau, nelaimei, Vilniuje lankėmės savaitgalį ir šventinę dieną, tad knygynas neveikė…

Taigi, grįžusi namo į Prancūziją, daviau sau užduotį surasti internete lietuvių autorių knygų. Labai nusivyliau: iš knygyne sudaryto lietuvių autorių pavardžių sąrašo radau tik tris, o ir šių rašytojų knygų, deja, nebuvo galima įsigyti… „Silva Rerum“ buvo labai gražiai pristatoma anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, bet, deja, įsigyti ją buvo galima tik originalo kalba.

Visgi atsirado ir mažutė viltis: vienas lenkų redaktorius paskelbė, jog „Silva Rerum“ bus išleista lenkų kalba spalio mėnesį. Tučtuojau įspėjau savo giminaičius Lenkijoje, kad kai tik knyga pasirodys, parūpintų ją man. Dar radau internete vieną tinklaraštį vokiečių kalba, kuriame buvo paminėti Renata Šerelytė bei Marius Ivaškevičius. Užsisakiau jų knygas, o kol laukiau jų atsiunčiant, mane pasiekė šiuolaikinių lietuvių autorių antologija anglų kalba „The Earth Remains“. Ačiū už rūpestį Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai!

Tai labai svarbi knyga kiekvienam, norinčiam kažką sužinoti apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir jos raidą. Pirma, knygoje yra daug jaunų (nors yra ir keletas vyresniosios kartos) autorių kūrinių bei jų biografijos. Antra, beveik kiekvienas autorius ne tik prisistato pats, bet ir pateikia pamąstymus apie šiuolaikinę savo šalies literatūrą. Tai suteikia tiek informacijos! Beje, tos mintys – ypač jaunųjų autorių – savo stiliumi labai skiriasi nuo jų kūrinių. Perskaičiau viską su didžiausiu susidomėjimu ir … apimta įvairiausių jausmų… Kai kurie apsakymai man nepaprastai patiko – jie universalūs, nors kai kurie ir niūroki (kaip I. Mero „Žemė gyva“ ir M. Zingerio „Repatriantai“). Kikenau skaitydama A. Landsbergio apsakymą – kokia puiki ironija! Buvau pati nustebusi, kokį malonumą patyriau skaitydama H. Kunčiaus apsakymo ištrauką, nors tokio stiliaus literatūra man ne itin prie širdies (M. Velbekas, su kuriuo lyginamas H. Kunčius, nėra mano mėgiamiausių autorių sąraše, nors ir skaitau jį retkarčiais), tačiau, matyt, į šį rinkinį buvo įtrauktas labai protingai atrinktas kūrinys.

Tačiau didžiausią įspūdį iš šio rinkinio man paliko ištrauka iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Paklausite, kodėl? Jau seniai skaitau romanus apie Antrąjį pasaulinį karą, gulago istorijas, šeimų prisiminimus apie karo laikus. Visa tai yra baisūs įvykiai, tačiau už jų slypi kažkokia sistema, tikslas, kad ir koks žiaurus ir siaubingas jis būtų. Šiame kūrinyje sistema tarsi parodoma be sistemos, be jokio tikslo. Tik abejingas laukimas mirties aukų, kurioms gyvenimas yra tarsi kankinimas, o mirtis – tarsi išsigelbėjimas…

Na, o pati moderniausia lietuvių literatūra pasakoja apie visiškai neseną praeitį, apie kurią aš, tiesą sakant, nieko nežinau. Norėjau (ir vis dar noriu) lavinti save skaitydama tokius kūrinius. Tačiau turėjau gėdingai sau prisipažinti, jog nesuprantu, apie ką skaitau… Nesu literatūros kritikė ir mano šiuolaikinės literatūros išmanymas gali būti nepakankamas, tačiau man pasirodė, jog jaunieji autoriai rašo tiems, kurie ŽINO, kurie yra tarsi jų prisiminimų dalyviai. Jie rašo ne pašaliniams, ne prašalaičiams. Tačiau dar turiu vilties geriau suprasti jaunųjų autorių kūrybą – dar yra dvi knygos.

Vėlyvą rugsėjį mane pasiekė K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Žinote, tai buvo ne knyga, ne romanas. Tai buvo atradimas! Tai buvo lyg mano chaotiško buvimo Vilniuje liepos pradžioje karūnavimas! Tai buvo didingas, ryškus XVII a. pabaigos Vilniaus paveikslas, parodantis miestą per tokius didingus objektus kaip bažnyčia ar universitetas, paveikslas, nutapytas ryškiai ir su subtiliu ironišku humoru ir tuo pačiu pasirenkant labai šiuolaikišką manierą – tais laikais, apie kuriuos autorė rašo, niekas nebūtų išdrįsęs aprašyti kai kurių scenų. Vietoje to, kad būčiau lengvai perskaičiusi pusę knygos per vieną popietę, nusprendžiau skaityti po nedidelį gabaliuką kiekvieną dieną, kad galėčiau ilgiau pasimėgauti šiuo kūriniu. Juk dar nežinau, kiek laiko turėsiu laukti antrosios knygos dalies…

Gimtadienio proga gavau dovanų ir dar vieną K. Sabaliauskaitės knygą – trijų apsakymų rinkinį „Vilnius“ (anglų kalba). Norėjau knygą atidėti vėlesniam laikui, tačiau vos pradėjusi skaityti, negalėjau sustoti ir perskaičiau vienu ypu. Supratau, jog tai yra didelio apsakymų rinkinio dalis, labai gaila, kad šioje knygoje tik trys apsakymai… Tačiau šie trys parinkti labai sumaniai, nes puikiai atspindi tam tikro laikmečio žmonių gyvenimą per trijų skirtingų herojų istorijas. Mano susižavėjimas rašytoja Kristina Sabaliauskaite dar labiau sustiprėjo!

Barbaros Ogonowskos-Antonsson įspūdžius užrašė Virginija Švedienė