Apie Juliją Žymantienę-Žemaitę išgirstame dar mokyklos laikais. Nežinau, kaip rašytojos asmenybė apibūdinama šių laikų moksleiviams, bet vyresnioji karta tikrai prisimena du pagrindinius akcentus Žemaitės biografijoje – rašytoja buvo kilusi iš kaimo ir pradėjo savo kūrybos kelią būdama garbaus amžiaus… Visa tai tiesa, tačiau ar tai viskas, kas žinoma apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus… O kokia buvo pati Julija?

Tiesą sakant, tas dar mokykloje sukurtas Žemaitės įvaizdis, ko gero, išliko iki šių laikų, todėl imdama į rankas rašytojos A. Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis”, šiek tiek baiminausi, kad netektų knygos užversti perskaičius vos dešimt puslapių… Štai ką reiškia stereotipai. Drąsiai jums sakau – perskaitykite šią knygą! Joje atrasite įdomią, aistringą, gyvenimą mylinčią asmenybę, tikrą savo šalies patriotę, tikrą žemaitę – užsispyrusią ir principingą, galų gale – nuostabią moterį, kuriai vėlyva meilė buvo ir likimo dovana, ir našta… Visi įsivaizduojame knygose matytus Žemaitės portretus. Gražių, tačiau, rodos, rūstokų bruožų moteris, tiesa? Galbūt sau tokia ir buvo Julija Žymantienė. Mums autorė atskleidžia jos begalinį energingumą, ypač žavingą bruožą – norą ir mokėjimą bendrauti su jaunimu, jos pačios jauną, nepailstančią sielą, troškimą būti naudinga, reikalinga bei gimtajam  kraštui tekusių sunkių išbandymų fone pamiršti savo asmenines negandas…

Romane pateikiami Julijos Žymantienės-Žemaitės biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje.

Prieš rašydama savo pastabas apie šią knygą, svetainėje bernardinai.lt radau autorės A. Ruseckaitės mintis: Knygoje apie Žemaitę galbūt galima įžvelgti konkrečiai moterims skirtą žinutę, kad septyniasdešimtmetė moteris yra gyvybinga, pilna idėjų, gyvenimo džiaugsmo, moka bendrauti su jaunimu, nepasiduoda, rašo, kuria, planuoja. Norėjosi per Žemaitę, daugiau ne kaip rašytoją, o kaip moterį, perduoti žinutę, kad dažnai mes pernelyg anksti pasenstame. Svarbu suvokti, kad niekada niekas nevėlu, bet kuriame amžiaus tarpsnyje gali turėti ir svajonių, ir veiklų. Nors šioje knygoje vaizdavau įvykius, kurie vyko lygiai prieš šimtą metų, man atrodo, kad moteris, vardu Julija, greta manęs stovi čia ir dabar. Šį įspūdį autorė sugebėjo perduoti ir skaitytojui. Man taip pat atrodė, jog Julija visai šalia ir man taip artimas jos tiesumas, jos nepakantumas tuštybei, jos gera, jautri širdis.