Išties ryškus literatūrinis autorės Paulos Hawkins debiutas. Ryškus tuo atžvilgiu, jog prikausto dėmesį ir skatina perskaityti knygą „vienu prisėdimu”. Asmeniškai man tai buvo savaitgalio knyga, nes pradėjus skaityti norėjosi užbaigti, sužinoti, į ką išsivystys įtemptas siužetas, o vienai knygai, kuri yra tikrų tikriausias psichologinis trileris,  užvis geriausia paskirti savaitgalį.

Kelių atskirų veikėjų likimai iš pradžių, rodos, yra visai tarpusavyje nesusiję – kai kuriuos iš jų pagrindinė herojė mato tik pro traukinio langą, apie kitus sužinome iš jos skaudžių prisiminimų… Siužetui, lyg tam traukiniui, įgyjant pagreitį, likimai, lyg atskiros dėlionės dalys, pamažu pradeda artėti vieni prie kitų, kol galų gale tampa nebeatsiejami. Įvykių centre – gana vieniša, kol kas nesėkmingai po skaudžių permainų asmeniniame gyvenime bandanti atsigauti mergina vardu Reičelė. Keisčiausia, kad jos paveikslas, nors autorės ir prisodrintas aštrių, nemalonių potėpių, ilgainiui tampa patraukliausias. Daug patrauklesnis už paveikslus tų, į kuriuos Reičelė žiūri susižavėjusi, įsivaizduodama, jog jų gyvenimas yra tobulas ir jie patys tobuli… Tikriausiai skaitytoją ir žavi būtent Reičelės paprastumas, teisingumo jausmas, nuoširdumas. Nors supranti, jog ji – tik romano veikėja, užversdamas paskutinį knygos puslapį nuoširdžiai mintyse jai linki laimės. Kaip ir visiems palūžusiems, bet bandantiems, norintiems atsitiesti ir gyvenimą pradėti iš naujo.

Visgi, nors knyga ir patiko, pabaigoje kiek nusivyliau. Veikėjas, „įkūnijęs blogį”, pasirodė šiek tiek netikroviškas, lyg koks robotas. Galbūt autorė siekė  kuo didesnio įspūdžio. Ką gi, bet kuriuo atveju jai tai pavyko. Vis viena už pabaigą labiau vertinu jos gebėjimą meistriškai išlaikyti įtampą pasakojant pačią istoriją. Vien dėl to verta skirti laiko šios knygos skaitymui (jei tik trokštate paklaidžioti žmonių sielų labirintais). O kas jau skaitė Gillian Flynn „Dingusią” ar Elisabeth Haynes „Į tamsiausią kampą”, tą ši knyga tikrai sudomins!