Giunterio Graso autobiografinė knyga „Svogūno lupimas“ vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą, pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. G. Grasas pirmą kartą viešai pasakė tai, ką ilgai slėpė ir tik sulaukęs 79 metų papasakojo apie tamsiausią praeities dėmę.  Autoriui reikėjo nemažos drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno lukštus (prisiminimų metafora) ir stoti prieš potencialų pasmerkimą.

Tai istorija apie vaiką, tapusį fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį  laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos pašauktas tarnauti SS… „Kiek benaršyčiau nukritusius savo atsiminimų lapus , nerandu nieko, kas mane pateisintų“ ( G. Grasas“).

Lyg lupant svogūną, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio, skleidžiasi XX amžiaus panorama ir rašytojo gyvenimo akimirkos. Nuo dvylikamečio berniuko, renkančio spalvotus paveikslėlius su Europos dailės šedevrų vaizdais, iki  pokario Vokietijos, dailės studijų, meilės nuotykių, Paryžiaus, iki  „Skardinio būgnelio“…

Užvertus paskutinį knygos lapą, nejučia imi galvoti, gal dar kartą perskaityti „Skardinį būgnelį“?..