Elė Pranaitytė: skaitymas visada yra individuali patirtis

2019-03-26

Elę Pranaitytę galima pristatyti įvairiai – kaip anglų kalbos dėstytoją, gidę, keliautoją, tinklaraštininkę, žmogų,  kuris labai myli Vilnių ir yra parašęs puikią knygą apie šį miestą. Knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ galėtų ne tik jums pagelbėti, jei norėtumėt savo svečiui parodyti įdomiausias senojo Vilniaus vietas, bet ir atskleistų nemažai naujo, iki šiol negirdėto apie mūsų sostinę. O šį kartą Elė – įdomi pašnekovė, besidalijanti savo mintimis apie knygas ir skaitymą. P.S. Pati Gerų knygų viešnia dar nuo savęs prideda, jog ji – šiuo metu bedarbė ir …. žiurkėnų mylėtoja!

Ele, esate keliaujantis, kitiems miestus ir šalis padedantis pažinti, rašantis, ir, turbūt nesuklysime, skaitantis žmogus, tiesa? Kokią vietą jūsų gyvenime užima knygos?

Šiuo metu jos užima tris ketvirtadalius buto, rimtai svarstau testamentu savo knygų kolekciją užrašyti Vilniaus miestui ar kokiam naujai steigiamam vienuolynui. Neseniai keičiau gyvenamąją vietą, todėl teko peržiūrėti per ilgus metus susikaupusias knygas ir didelės dalies jų reikėjo atsisakyti dėl vietos stygiaus ir moralinio pasenimo. Nusprendžiau namuose tik laikyti dviejų rūšių knygas: tas, kurių reikia darbui ir tas, kurias skaitysiu ne vieną kartą. Darbui (gidavimui) tenka skaityti daug ir įvairios literatūros, o pomėgiams laikau kai kurias pamėgtas knygas iš jaunystės metų. Dar reiktų kada nors peržiūrėti  kelionėse, oro uostuose pirktas knygas, kurių lengvas turinys padėjo užimti tris-keturias skrydžio valandas, bet kažkokios didelės  išliekamosios vertės jos neturi.  Taip atlaisvinčiau dar trečdalį lentynų, bet skaitytas knygas labai sunku greitai įtaisyti į naujus namus ir geras rankas. Gal turite patarimų, kaip efektyviai tai padaryti?

Vaikystėje, paauglystėje mergaitės ir berniukai  dažnai save tapatina su skaitomų knygų herojais, nori būti į juos panašūs. Ar ir jums taip buvo? Kokie knygų herojai paliko didžiausią įspūdį?

Tuo metu skaitydavau labai įvairią literatūrą, nuo Žiulio Verno iki Aleksandro Diuma. Mano vaikystė sutapo su politinių permainų metais, Sąjūdžiu, Nepriklausomybe. Mano tėvų biblioteka iki to laiko buvo saugi oazė politine prasme – nuotykinė literatūra, detektyvai, vienas kitas padorus užsienio klasikos kūrinys sovietų cenzoriams nekliuvo. Jeigu mano tėvai ir turėjo „Lietuvos bažnyčios kroniką”, tai vaikams nerodė – maža ką kur leptels kieme.  Bet Verno ir Diuma herojai labai skirtingi, todėl, nors ir pasirinkimas buvo platus, kažkokiu ypatingu herojumi būti nesvajojau, nors mane visada žavėjo nuotykinė literatūra – indėnų prerijos ir kova su „baltaodžiais”, išgyvenimo kova įšalus laivui ir panašūs nuotykiai.

Kokias knygas labiausiai mėgstate? Kaip išsirenkate, ką skaitysite?

Knygoms esu labai jautri, turiu tam tikrą savo asmeninį aukso fondą. Iš detektyvų pripažįstu tik Agatą Kristi ir Artūrą Konaną Doilį, jų kūrinius galiu skaityti iki paskutinės raidės išblukimo. Lengvo, pramoginio turinio knygų turiu vos keletą, bet vėlgi jas mielai skaitau nuolatos. Mėgstu kelionėms skirtą literatūrą, nors nebeperku tokių knygų, jeigu jos skirtos egzotiškoms kryptims,  kurių praktiškai neaplankysiu-tokios knygos po pirmo perskaitymo mirtinu svoriu užgula lentynas. Gidavimui skaitau daug ir įvairios literatūros, seku naujienas, lankau knygų pristatymus – ant mano stalo nuolatos guli knygų krūva, kurias būtina perskaityti.  Nemažai knygų perku iš užsienio anglų kalba. Pastaruoju metu susidomėjau mados istorija, bet šiai temai skirtos knygos labai brangios ir daugiau skirtos buduaro dekoracijai, todėl jų turiu nedaug. Galima sakyti, man patinka knygas turėti, kaupti asmeninę biblioteką, o  jų skaitymas – tik antrajame plane.

Beveik kiekvienas turime vieną ar kelias knygas, kurias laikas nuo laiko perskaitome iš naujo ir net esame tikri, jog prie jų vėl sugrįšime po kurio laiko. Ar ir jūs turite tokią knygą? Gal pasidalintumėt, kokia tai knyga ir kodėl ji yra jus „užkabinusi”?

Tokių knygų yra nemažai. Man patinka nuolatos perskaitinėti Žiulio Verno nuotykinius romanus, nes man imponuoja juose aprašomi nuotykiai, iššūkiai herojams, užkabina jų išradingumas, kova su gamtos stichijomis.  Agatos Kristi detektyvai su Erkiuliu Puaro visada buvo skaitomi nuo galo, pirma išsiaiškinant kas nutiko, o tik tada skaitant nuo pradžių – kitaip smalsumas labai kamuodavo.  Tačiau vienos vienintelės TOS knygos neturiu, arčiausiai šio kvalifikacinio barjero stovi Stefano Cveigo „Širdies nerimas”.

Kaip žiūrite į dovanojamas knygas? Ar mėgstate gauti jas dovanų ir ar dovanojate kitiems?

Paskutinį kartą, kai gavau dovanų kuponą knygoms, iš knygyno išėjau su dušo geliu, nors rimtai svarsčiau apie naują keptuvę – prekių asortimentas didžiuosiuose knygynuose manęs nenustoja stebinęs. Iš pilnų knygų lentynų  tam kuponui niekaip neišsirinkau tinkamos knygos – arba turėjau tai, kas gulėjo knygyno lentynose, arba visiškai nenorėjau to guldyti į savo lentynas. Tokius skundus esu ne kartą girdėjusi iš kitų žmonių, kuriems reikėjo išsigryninti knygynų dovanų kuponus. Pirkti ir dovanoti pačias knygas nemėgstu, nes rizikuoju nepataikyti su dovana. Kažkaip ta keptuvė atrodo patikimesnis variantas.

Ele, ar jums patinka bibliotekos, ar jose lankotės?

Bibliotekose neišvengiamai lankausi dėl savo pomėgio gidauti, nes tenka domėtis įvairia literatūra, kuri kartais būna reikalinga, įdomi, o kartais – nereikalinga, neįdomi. Po apsilankymo bibliotekoje galiu nuspręsti, ar verta tą knygą įsigyti sau asmeniškai į namų biblioteką. Vertingos, profesionalios knygos labai brangios, todėl kartais biblioteka padeda daug sutaupyti.  Šiuo metu bandau „pagauti” kelias naujausias knygas, bet jos nuolatos paimtos kitų skaitytojų.  Daug laiko praleidžiu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje – man patinka jos demokratiškas interjeras ir knygų pasirinkimas. Ten mėgstu „užsiknisti” fonduose sekdama kokio nors Mergelės Marijos paveikslo pėdomis ar ieškodama, kur Vilniuje namų sienos buvo ištapytos Šiaurės Renesanso maniera. Dabar laukia naujas žygis į biblioteką, nes nusipirkau katalogą apie Lietuvos muziejuose saugomas kankles, norėtųsi plačiau patyrinėti šią temą. Pasirodo, kai kurie kanklių meistrai reikalavo, kad jų kanklės būtų dedamos jiems į karstą paskutinei kelionei.

Kadangi žinome, jog dažnai keliaujate, įdomu, ar jums kelionėse kažkaip padeda anksčiau perskaitytos knygos? O gal kaip tik kelionės įkvepia skaitymui? Beje, ar imate į kelionę knygą?

Į kelionę knygų neimu, nes keliauju su rankiniu bagažu ir knyga užgriozdintų vertingą bagažo vietą. Tačiau kartais kelionės metu įsigyju knygų, ypač mėgstu iliustruotus miesto gidus, jų pagalba gaunu medžiagos savo kelionių tinklaraščiui. Man patinka pirkti knygas apie lankomos vietos kultūrą, istoriją, žinomų žmonių biografijas. Kurį laiką turėjau įprotį parsivežti naują Stiveno Kingo knygą iš kiekvienos kelionės, bet pamažu šis asortimentas ima išsekti. Anksčiau perskaitytos knygos, ypač rimtos istorinės, tikrai įkvepia keliauti ir savo akimis pamatyti aprašytas vietas. Dabar svajoju apsilankyti Niujorko Metropolitano muziejuje ir pamatyti  mūsų valdovės Bonos Sforcos segę. Ji buvo Bonos Sforcos nuosavybė, ant jos yra juvelyro parašas. Ironiška, bet šis juvelyras pasirašė tik du savo darbus, tai dvi segės – ant vienos yra Bonos Sforcos kamėja, ant kitos-Barboros Radvilaitės kamėja.

Esate knygos “Vilniaus senamiestis per 3 valandas” autorė. Turbūt galima pasakyti, kad tai yra tarsi gidas gidui, nes pratarmėje rašote, jog tai puiki “špargalkė” tiems, kas nori parodyti Vilnių užsienio svečiams, verslo partneriams… Vis dėlto sakote, jog tai yra visų pirma knyga vilniečiams, kurie šiame mieste gimę, užaugę, baigę mokslus. Linkite jiems malonių atradimų, vartant šios knygos lapus. Ar tai galėtų būti palinkėjimas ir kitų miestų, miestelių gyventojams – domėtis vietos, iš kur esi kilęs, istorija, architektūra?..

Lietuvos, savo gimtinės, pažinimą laikau principo reikalu, tai būtina daryti. Žmogus turi pažinti savo šaknis, žinoti savo šalies istoriją, gerbti savo tautos patriotus ir tradicijas. Tai galbūt nėra visada įdomu ar smagu, bet būtina. Tokia mano nuomonė ir nėra labai ką čia daug kalbėti.

Apie vieną iš pomėgių – keliones – rašote savo tinklaraštyje „Kūtvėlos kelionės ir klajonės”. Ten esančius tekstus įdomu skaityti ne tik dėl vertingų patarimų, bet ir dėl smagaus, kiek saviironiško jūsų rašymo stiliaus. Ar galima sakyti, kad patraukliai kuriami kelionių, kulinariniai, mados ir stiliaus blogai šiandien pretenduoja tapti dar vienu literatūros žanru, kuris turi ir savo skaitytoją (arba sekėją)?

Tai jau seniai yra literatūrinis žanras, iš pramoginio turinio prasiplėtęs į žurnalistinį pasaulį. Tačiau dėl patrauklumo  auditorijai kartais aukojamas turinys, turinio kokybė, nes ieškoma kelių reklamai, papildomoms pajamoms iš blogo. Daugėja užsakomųjų straipsnių ir reportažų, kurie ne visai skaidriai pateikiami skaitytojui. Kita vertus, tai ugdo kritinio mąstymo skaitytoją.

Ele, ar tiesa, kad skaityti knygas reikia? Gal vis dėlto tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas?

Knygas dabar galima ne tik skaityti, bet klausyti audio formatu ir neabejoju, kad vieną dieną jas bus galima ir žiūrėti. Svarbu, ne ar skaitai, o ką skaitai.  Bet koks tekstas yra informacija, o šiais laikais iš visų pusių mus bombarduoja informacija, didėja gyvenimo tempas, todėl kartais norisi ne skaityti, o nuvažiuoti už miesto, atsisėsti ant liepto ir įmerkti kojas į ežerą. Aš negaliu savęs pavadinti skaitančiu žmogumi, nes nesidomiu bestseleriais, apdovanojimus gavusiomis knygomis, mano skaitomos knygos vargu ar sudomins ką nors be manęs – na, kam dar gali būti įdomi Liudviko XIV gobelenų kolekcijos istorija arba iliustruota instrukcija, kaip prižiūrėti žiurkėną? Taip kad skaitymas visada yra individuali patirtis.

Nuotrauka iš Elės Pranaitytės asmeninio archyvo

Kalbino Virginija Švedienė
virginija.svediene@pavb.lt

 

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

thirteen + 1 =

*