Estų poetę Berit Kaschan daugelis prisimena iš 2018 m. „Panevėžio literatūrinės žiemos” festivalio. Viešnia įsiminė ne tik dėl savito tekstų stiliaus, bet ir dėl žavios šypsenos, kuri, regis, sušildė gruodžio pūgos apgaubtą Panevėžį… Šiandiena skelbiame poetės, Estijos literatūrinio žurnalo redaktorės Berit Kaschan interviu, kuriame ji pasakoja apie tai, kokią vietą jos gyvenime užima knygos ir ką jai reiškia skaitymas.

Miela Berit, jūsų dabartinė profesinė veikla glaudžiai susijusi su knygomis ir skaitymu. O kaip buvo anksčiau? Ar vaikystėje ir paauglystėje taip pat mėgote skaityti?

Taip, kiek save prisimenu, visada mėgau knygas. Labai. Kaip turbūt ir visi tie, kurie užaugo tuo metu, kad internetas dar nebuvo taip mūsų užvaldęs. Tačiau turiu pasakyti, jog kai buvau jaunesnė, nepaisant mano didelės meilės literatūrai, niekada nemaniau, kad mano profesija bus su tuo susijusi. Iki šiol vis dar tuo stebiuosi.

Kas jums yra gera knyga?

Gera knyga mane įtraukia į dar nepažintą pasaulį arba atskleidžia man naujus taip vadinamo įprasto gyvenimo aspektus. Ir aš nuoširdžiai žaviuosi rašytojais, kurie turi talentą pateikti svarbią žinutę, idėją, istoriją paprastai ir aiškiai, panaudodami tiek žodžių, vaizdinių, metaforų, kiek yra būtina. Ne daugiau. Man toks pavyzdys yra Kanados rašytoja Alisa Munro. Arba lenkų poetė Vislava Šimborska. Žinoma, tokių autorių yra ir daugiau, bet kažkodėl dabar pirmiausia šių dviejų puikių moterų pavardės atėjo į galvą.

Kadangi labai pasitikiu savo intuicija, paprastai nebaigiu skaityti knygų, kurios manęs nesudomina iki penkiolikto ar dvidešimto puslapio. Labai nedaug galimybių, kad skaitant toliau pasidarys įdomu. Paprastai jeigu knyga mane sudomina, pajuntu tai nuo pat pirmo puslapio. Man atrodo, kad tai labai priklauso nuo stiliaus. Nuo pasakotojo ar poeto manieros. Jeigu man netinka autoriaus pasakojimo tonas, knyga man nepatinka. Tada tiesiog renkuosi kitą knygą.

Kaip knygų skaitymas susijęs su jūsų nuotaika (jei susijęs)? Ar labiau norisi skaityti, kai esate nusiminusi arba pavargusi, ar kai sieloje jaučiate pakylėjimą?

Tikriausiai tai priklauso nuo pačios knygos. Jeigu turiu įdomią knygą, visada rasiu laiko ją paskaityti. Galiu net vogti savo laiką, kad paskaityčiau gerą knygą. Aš giliai įsitikinusi, kad laikas, praleistas su knyga, niekada nėra veltui praleistas laikas. Skaitydama tarsi atsinaujinu, pasikraunu naujos energijos. Ir, žinoma, skaitymas pakelia man nuotaiką, vaizdžiai kalbant, priverčia mano smegenis katiniškai murkti. Taigi, paskaičiusi tikrai gerą knygą, būnu daug laimingesnė, man labiau sekasi darbas. Manau, kai kuriuos žmones panašiai veikia pirtis.

Dar yra knygos, kurias skaitau prieš miegą – neseniai vėl pradėjau skaityti pasakas… Ir labai siūlyčiau kitiems jas skaityti. Nes ir suaugusiems reikia pasakų prieš miegą! Ir apskritai, juk pasakos iš esmės nėra istorijos vaikams.

O dar nuostabiau yra tai, kad jos mums gali padovanoti puikius sapnus! 

Tačiau kartais ateina ir toks metas, kai tiesiog negaliu ir nenoriu skaityti. Gal tuomet mano smegenyse veikia kitokio dažnio bangos ir aš mieliau užsiimu kitais įdomiais dalykais, kurių šiame nesibaigiančių galimybių pasaulyje tikrai apstu!

Ką jūs manote apie knygų ekranizacijas? Dažnai girdime nuomonę, kad filmai yra daug silpnesnės ir blogesnės knygų versijos. Ar jūs su tuo sutinkate? Ar yra jums patikusių ekranizacijų?

Kaip mes visi žinome, yra visokių pavyzdžių. Yra ekranizacijų, kurios tarsi suprastino gerą knygą ir yra knygų, kurių ekranizacijos daug geresnės už jas pačias. Tai dažnai nutinka, kaip ir, pavyzdžiui, atliekant vertimą.

Kartais režisierius ar scenaristas yra geresnis pasakotojas negu knygos autorius – tokiu atveju režisierius jaučia gerą istoriją ir ji tampa jam lyg sava. Yra nemažai šiuolaikinės literatūros ekranizacijų, kurios man patinka ir net nesinori lyginti jų su knygomis. Pavyzdžiui, esu girdėjusi nuomonių, kad Oskarą laimėjęs Lucos Guadagnino filmas „Vadink mane savo vardu“ iš tiesų yra daug geresnis už André Acimano knygą, pagal kurią yra sukurtas. Man taip pat patiko šis filmas, tačiau man patinka ir kiti Lucos darbai. Tad galbūt man tiesiog patinka tai, kaip jis kuria istorijas savo maniera.

O, „Vėtrų kalnas“ su Ralphu Fiennes ir Juliette Binoche pagrindiniuose vaidmenyse! Man buvo 14 metų kai pirmąsyk pamačiau šį filmą ir buvau tiesiog sukrėsta. Perskaičiau Emilijos Bronte romaną tik po kelių metų  ir, nors jis man patiko, prisimenu, buvau šiek tiek nusivylusi dėl Hitklifo ir Ketės. Knygoje buvo aiškiau pavaizduotas Hitklifo aštrumas, beveik sadizmas, o Ketė atrodė išties kvailoka ir paviršutiniška. Filme ji atrodė paslaptingesnė. Tačiau, žinoma, tas įvaizdis buvo klijuojamas visoms to meto moterims – jos dažniausiai buvo vaizduojamos kaip neracionalios ir šiek tiek pakvaišusios, lyg būtų akivaizdu, jog joms reikia tinkamo racionalaus vyro, kad jas įstatytų į rėmus ir sutramdytų.

Taigi, kai perskaičiau originalią istorijos versiją, pagrindiniai veikėjai man jau neatrodė romantiniai herojai. Ir, manau, jei būčiau pirmiau perskaičiusi romaną, tikrai nebūčiau norėjusi  pamatyti šios istorijos ekranizacijos. Tikriausiai knyga ir nepadarytų man tokio įspūdžio šiandien, kai man jau virš trisdešimties ir mano suvokimas apie meilę nuo paauglystės laikų yra pasikeitęs. Tačiau tuomet, kai buvau keturiolikos, tai buvo išties jaudinanti patirtis.

Apskritai aš manau, kad gera ekranizacija gali suteikti knygai antrą ar trečią galimybę ir sudominti daugiau žmonių.

Kokios trys knygos jums paliko didžiausią įspūdį?

Oi, į šį klausimą gana sunku atsakyti…  Galiu dabar išvardinti tris pirmąsias atėjusias į galvą. Pirmoji – Karloso Kastanedos „Don Chuano mokymas“ (tai – knyga, kuri padarė ypač didelę įtaką mano pasaulio suvokimui). Grįžau iš naujo prie Kastanedos knygų prieš keletą metų ir manau, jog laikas nuo laiko nuolat prie jų grįšiu ir ateityje.

Latvių rašytojos Noros Ikstenos knyga „Motinos pienas“. Ši knyga įkvėpė mano magistro baigiamojo darbo temą ir man kaip skaitytojai buvo lyg stiprus ritualas. Knyga vis dar mane veikia.

Ir trečioji knyga – Džono Faulzo romanas „Magas“. Pirmąkart jį perskaičiau būdama penkiolikos ir, manau, jei mano smegenys būtų buvę nuskenuotos prieš ir po knygos skaitymo, pasikeitimas būtų buvęs akivaizdus. Toks jausmas, lyg mano smegenys būtų išaugę. Bet tas pat nutiko ir su M. Bulgakovo „Meistru ir Margarita“… Tai yra tai, ką gera knyga daro su skaitytoju, – ji padeda jam augti.

Jūsų žanras yra poezija. Ar domitės kitų autorių poezija? Kas yra jūsų mėgstamiausias poetas klasikas?

Taip, žinoma, domiuosi kitų poetų kūryba. O kas dėl mylimiausio klasiko, manau, tai yra persų poetas Rumi. Jo eiles atrandu ir skaitau vis iš naujo. Jos veikia lyg vaistai.

Esate Estijos literatūrinio žurnalo (Estonian Literary Magazine) vyr. redaktorė . Kas jums labiau patinka – kalbėti ir rašyti apie literatūrą ar pačiai būti autore?

Paprastai man patinka abi galimybės. Bet šiuo metu labai norėčiau daugiau padirbėti prie antrojo savo poezijos rinkinio rankraščio. Tada jaučiuosi lyg gyvenčiau visiškai savarankiškai, eičiau į ilgus pasivaikščiojimus, žaisdama su vaizdais ir žodžiais, likdama toli nuo šurmuliuojančio pasaulio. Ir nuo darbo laiškų.

Ką manote apie šiandienos bibliotekas? Ar jums patinka jose lankytis? Kaip vertinate naująjį bibliotekų vaidmenį – būti ne tik knygų namais, bet ir vieta, kur žmonės ilsisi, mokosi?..

Man labai patinka bibliotekos. Galėčiau ten apsigyventi! Viena mano draugė yra pasakiusi, kad bibliotekos yra tikras stebuklas – tai vaistinė ir universitetas viename, nes ten yra knygų ir galima gauti gerų patarimų. Visa tai yra nemokamai. Dauguma bibliotekų yra gražios, tvarkingos, patogios ir/arba ypač maloniai stebinančios savo architektūra. Bibliotekose ramu, tarp skaitymo ir rašymo sesijų  galima  užkąsti ir, be abejo, išgerti kavos. Juk tai tobula, ar ne?

Ir taip, man patinka, kad bibliotekos tampa vis labiau atviresnės ir pamažu virsta švietimo ir menų centrais. Man teko lankytis išties nuostabiuose koncertuose bibliotekose. Dabar mąstau, kad viduramžiais vienuolynų bibliotekos buvo toks kultūros centras, kokiu dabar siekia būti šiuolaikinės bibliotekos. O vienuolynų bibliotekos buvo pačios geriausios…

Man biblioteka neabejotinai yra šventykla. Dvasios peno šventykla.

Ką manote apie elektronines knygas? Ar jas skaitote?

Aš tikiuosi, kad e-knygos palengvino skaitymą tiems žmonėms, kurie daug keliauja ir nemėgsta su savimi vežtis daug knygų. Taip pat man atrodo, kad e-knygos padeda žmonėms, turintiems skaitymo sutrikimų (pvz. disleksiją). Skaitydamas e-knygą gali pasirinkti šrifto dydį ir, pavyzdžiui, kiek eilučių nori vienu metu matyti puslapyje, o šie dalykai išties pozityviai veikia tuos, kurių ryšys su knyga nėra labai tvirtas.

Tačiau asmeniškai aš neskaitau e-knygų.

Kokią knygą skaitote šiandien?

Šiandien per pietų pertrauką nusipirkau suomių rašytojos Rikos Pelo romaną „Mūsų žemiškasis gyvenimas“. Ši knyga pasakoja apie rusų poetę Mariną Cvetajevą. Perskaičiau pirmąjį puslapį ir knyga man jau patiko.