Šiandien į savo mėgstamų knygų lentyną kviečia pažvelgti Raima Zander (Raimonda Canderienė) – trijų knygų autorė, Pakruojo rajone esančio Akmenėlių dvaro kultūrinės veiklos koordinatorė. „Gerų knygų“ tinklaraščio viešniai artimesnė literatūra, kurioje paliečiama tautos ar asmens istorija, todėl ant jos stalo neretai atsiranda memuarai ar apsakymai, spalvingai perteikiantys tikrus istorinius įvykius… Perskaičius įtaigias R. Zander rekomendacijas, neabejojame, norėsis susirasti kurią nors iš jos minimų knygų…
Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio“
Niekas kitas taip neatspindi laikmečio ir asmenybės kaip dienoraščiai. Juose – slapčiausios mintys, nepasitenkinimas, simpatijos ir antipatijos, išsakomos be falšo ar noro įtikti. Tai lyg kalbėjimas su artimiausiuoju, patikint jam viską, kas tau ant širdies… Ir tas tikrumas knygoje alsuoja iš kiekvieno puslapio. Juk jei gera nuotaika – norisi apkabinti visą pasaulį, jei skaudu dėl neteisybės ar intrigų – metaforiškai norime paleisti strėlę širdin. Nes ir mums ją sužeidė. Esame tik paprasti žmonės, norintys pažinti pakylėtuosius, ir tokios štai knygos padeda suvokti rašytojo charakterio daugiabriauniškumą, vidinius apmąstymus. Ir laikmetį. Svarbiausia – jį. Apie tai geriausiai papasakos tik gyvenęs duotuoju laiku. O Baltušis puikus pasakotojas ir žodžio meistras. Knyga padeda atsirasti ten, septyniasdešimtuosiuose taip, lyg jaustum saulės kaitrą pakaušyje ar kvėptum jūros kvapą Palangoje. Prisimeni savuosius gyvenimo įvykius, lygini, bandai įtemptai klijuoti trūkstamus fragmentus ir įterpti save tame periode… Puiki knyga! Nuostabu, kad ji buvo išleista.
Julio Cortazar „Žaidžiame klases“
Nuostabi, mano „stalo“ knyga, prie kurios vis sugrįžtu, vėl ir vėl… Jei jaunystėje žavėjausi atsainiu knygos herojumi intelektualu Orasijum kaip asmenybe, metams bėgant stebiu save jau kitaip vertinant personažą ir jo poelgius, bet nenumaldomas troškimas bent dalele prilygti autoriaus kalbai liko, žavėjimasis Jo teksto galia vis dar pakerta kojas. Kaip ir didis dėkingumas Ugnei Karvelis, atnešusiai „ant padėkliuko“ šį autorių Europai. Be galo. Stipri. Knyga.
Giedra Radvilavičiūtė (bet kuri knyga)
Sunku pasakyti, kodėl kartais „apsergu“ autoriumi. Ar kad atpažįstu jo tekstuose dalį savęs? Ko gero, taip. Panašius į tave teksto pagalba identifikuoji akimirksniu. Taip, kaip salėje kartais matau pritariamai linksinčius į tai, ką kalbu. Žinau, kad jis galvoja taip, kaip aš ir yra mano šalininkas, sulauksiu jo palaikymo, o ne pasmerkimo ar sumaitojimo verbaliai. Jam galiu kalbėti be baimės būti nesuprasta. Džiugesys, kad teksto vinguriavimai artimi man, išraiškinga nenususinta kalba ir Giedros lengvas sarkazmas savo atžvilgiu negali nežavėti. Esu jos amžina gerbėja. Ir būsiu.
Jurgis Savickis „Žemė dega“
Apie knygą „Žemė dega“ išgirdau atsitiktinai, bet kadangi mano antenos stipriai reaguoja į tam tikras bangas, ši informacija buvo užfiksuota akimirksniu. Netikėtai nuskilo laimė įsigyti originalų 1956 m. Terra leidimą, ir štai išgyvenu malonumą, karts nuo karto atsiversdama ir perskaitydama jos po gabaliuką. Taupi emocija, ironija subtili ir vos juntama. Turiu iš ko mokytis. Įstabus tekstas. Švelnioji neišromyta tarpukario lietuvių kalba. Labai. Ak. Net.
Isaakas Babelis „Raitelių armija“, „Odesos istorijos“
Šis rašytojas negali nejaudinti. Babelis – dar vienas iš tų, kurie man artimi emociškai. Tai, apie ką jis kalba, persmelkia mane, sužeidžia, perveria širdį. Nori ar nenori, imi mąstyti apie tai, kas nekinta – niekšybės, išdavystės ir žiaurumas žmonių tarpe, visomis formomis ir visais laikmečiais. Nepaisant modernybės, mes mažai tepasikeitėm. Aukšto emocinio intelekto tekstai, kartais sunku juos pakelt, bet tikrai verta. Man jis buvo didis atradimas, deja, bibliotekose neberandamas. Knygą „Raitelių armija“ (1964 leidimas) sumedžiojau pas bukinistus, „Odesos istorijas“ skaičiau originalo kalba, parsisiuntusi PDF.
Jolantos Levinaitės nuotr.