Apie knygas, skaitymą, teatrą, svarbiausias gyvenimo vertybes kalbamės su Klaipėdos dramos teatro aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės” steigėja Simona Šakinyte.     

Miela Simona, kokią vietą jūsų įtemptoje darbotvarkėje užima knygos?

Tiesą sakant, tai labai skaudus klausimas. Knygas mėgau nuo vaikystės. Netgi buvo toks gyvenimo etapas, paauglystėje, kuomet rinkdavausi knygą vietoj buvimo su draugais. Gal tai, ką išgyvendavau skaitydama, buvo įdomiau, nei tai, ką sugebėdavau patirti tikrame gyvenime. O galbūt akistatoje su knyga jausdavausi patogiau. Nežinau. Tai truko keletą metų. Vėliau knygos skaitymas tapo tiesiog maloniu ritualu  prieš miegą. Tačiau pastaruosius trejus su trupučiu metų nesu perskaičiusi nė vienos knygos. Ne dėl laiko ar noro stokos. Beveik prieš ketverius metus sužinojau, kad mano sielos šuo Otelas serga vėžiu. Paskutinį jo gyvenimo mėnesį mudu leisdavome dienas dviese. Jis sunkiai vaikščiojo, tai mudu eidavome į lauką ir tiesiog sėdėdavome ant žolės. Aš skaitydavau – jis šalia manęs. Tai buvo visiška mudviejų pilnatvė. Ir nė sekundei neapleidžiantis skausmas, kad labai greit jis šalia manęs nebesėdės. Paskutinė knyga, kurią skaičiau su juo, buvo H. Hesės „Stepių vilkas“. Taip ir nebaigiau jos. Ir visos knygos, kurias bandau skaityti dabar, man primena tą jausmą. Tiesą sakant, baisus jausmas, nes yra be proto daug knygų, kurias noriu skaityti. Aš tikiu, kad vėl skaitysiu, tik tikriausiai turi praeiti šiek tiek laiko.

Jūsų darbo vieta – teatras. Daugeliui tai asocijuojasi su klasikine literatūra. Kuris iš klasikinių kūrinių autorių asmeniškai yra arčiausias jūsų sielai?

Tiesą sakant, mūsų dabartinis teatras kaip tik asocijuojasi tik su šiuolaikine literatūra. Ir tai yra liūdna. Man patinka šiuolaikinė literatūra ir šiuolaikinių rašytojų kalbėjimo maniera. Bet labai ilgiuosi klasikos. Man daug rašytojų patinka. Dievinu V.Šekspyro sonetus. Kiekvienu gyvenimo periodu paliečia vis kitas sonetas. Patinka Antono Čechovo žmogiškumas, jei taip galima pavadinti. Bet turbūt Hermanas Hesė kalba tokia kalba, kuri mane traukia labiausiai.

Esate gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ steigėja. Kasdien susiduriate su dažniausiai liūdnais keturkojų likimais. Vis dėlto tie, kas jus pažįsta, žino, jog esate labai pozityvus žmogus. O „Linksmųjų pėdučių“ Facebook paskyroje rašote tiesiog nuostabius prieglaudos globotinių prisistatymus! Iš kur semiatės įkvėpimo?

Man ne visada atrodo, kad esu pozityvus žmogus. Kartais esu net labai pikta ir išsekusi. Bet aš esu nuolat apsupta šunų. Labai stengiuosi iš jų mokytis to gyvenimo džiaugsmo, to pozityvumo ir mokėjimo atleisti, kurio turi jie. Tiesą sakant, man šunys yra nerašytos knygos. Jie savyje įkūnija visas tas svarbiausias gyvenimo vertybes, apie kurias mums kalba visi nuostabūs rašytojai savo knygose.

Ne vieną kartą teko matyti kaip skaitantys jūsų globotinių prisistatymus žmonės klausia, ar neketinate parašyti knygos. Išties, jūsų nuostabiai lengvas rašymo stilius, puikus humoro jausmas, pozityvumas netgi liūdniausiose situacijose žavi ir įkvepia kitus! Tad ir mes paklausime – ar nerašote arba neketinate rašyti?

Prieš keletą metų išleidau knygelę, pasaką „Linksmosios Rikos pėdutės“. Mintis ją rašyti gimė visiškai netikėtai ir ne man. Ji kilo tuo metu, kai mūsų prieglaudai labai trūko lėšų gyvūnų išlaikymui ir knygelės tikslas turėjo būti – surinkti pinigų gyvūnų išlaikymui. Visi pinigai yra skiriami prieglaudos reikmėms. Ir aš ilgą laiką ją vertinau ne kaip tikrą kūrinį, o kaip vieną iš priemonių išlaikyti globotinius. Bet ne vienas žmogus, perskaitęs knygelę, sakė, kad ji labai palietė jų jausmus. Gal visgi „išėjo“ tikra pasaka! Dabar šita knygelė turi dar didesnę reikšmę. Pagrindinė veikėja Rika buvo tikras šuo, ilgametė mūsų prieglaudos globotinė, mes ją vadinom prieglaudos direktore. Šių metų birželio 1 dieną ji mus paliko. Ir dabar šita pasaka yra tarytum paminklas nuostabiam šuniui.

Tiesą sakant, bandžiau rašyti ir ne pasaką, kitaip tariant, knygą suaugusiems. Bet suvokiau, kad man nesiseka kurti. Aš galiu atpasakoti, aprašyti situaciją taip, kaip ją matau, o sukurti situaciją man – per daug sudėtingas uždavinys. Bet galbūt kažkada išrinksiu geriausius savo globotinių skelbimus ir sudėsiu juos į knygą. Tai irgi būtų tam tikras jų atminimas.

Esate aktorė, kūrybingas, lakios vaizduotės žmogus! Ar dažnai mintyse „priklijuojate“ sutiktiems žmonėms pravardes – literatūrinių herojų vardus? Turbūt neretai ir jūsų globotiniai juos gauna?

Taip, mūsų globotiniai dažnai gauna literatūrinių herojų vardus. Aš netgi keletą laikau minty, kai ateis tas, kuris tiks tam vardui. Pavyzdžiui, labai ilgai laukiu Garpo, kol kas nė vienam netiko.

Žmonėms gal rečiau pritaikau vardus iš literatūros. Galbūt todėl, kad būnu labai susikaupusi, kaip nepamiršti ką tik sutikto žmogaus tikrojo vardo. Nėra kada mąstyti apie pravardes jiems!

Jūsų pačios augintiniai be galo „literatūriniai“. Turėjote šunį Otelą, šiuo metu jūsų keturkojai bičiuliai turi Hugó ir  Hesės vardus! Kaip jiems „prilimpa“ tokie vardai?

Otelui vardą turėjau kokius penkerius metus iki to, kai turėjau patį Otelą. Žinojau, kad turėsiu didelį juodą šunį ir jo vardas bus Otelas. Otelas buvo mano sielos šuo, jis, ko gero, mane ruošė savo atėjimui daug anksčiau, nei pati tam pradėjau ruoštis!  O Hugó ir Hesės krikštas truko kur kas ilgiau. Kurį laiką Hesė buvo vadinama Hera, nes mano vyrui labai patiko šitas vardas, o šalia Heros buvo Dzeusas, nes mums buvo svarbu, kad vardai tiktų tarpusavy. Bet Hesė nenorėjo būti Hera. Niekad neatsiliepdavo. Ir užteko vieną kartą ją pavadinti Hese, ji iškart pašoko, maždaug: „Taip, teisingai, čia mano vardas!“ Ir aš labai džiaugiuosi, nes jiems labai tinka šitie vardai.

Simona, kas jus išmokė ar paskatino taip giliai ir jautriai pažvelgti į kiekvieno gyvūno sielą? Ar galima spėti, jog turėjo įtakos ir vaikystėje, paauglystėje perskaitytos knygos?

Žinoma! Aš apskritai manau, kad knygos labai stipriai prisideda prie žmogaus asmenybės formavimo. Galbūt jos nemokė manęs konkrečiai pažinti gyvūnų, nes, ko gero, vienintelė knyga apie gyvūnus, kurią perskaičiau jaunystėje, buvo Dž.Londono „Baltoji Iltis“. Nuostabi knyga! Bet jos tiesiog mokė mane empatijos, suvokimo, prasmės. Iš to ir kyla mokėjimas, o gal norėjimas, pažinti kitą – žmogų ar gyvūną, nesvarbu.

Mūsų tinklaraščio svečių klausiame, kokios penkios perskaitytos knygos jiems yra palikę giliausią įspūdį. Ar galėtumėte pasidalinti savuoju literatūrinių atradimų penketuku?

Jau minėta Džeko Londono „Baltoji Iltis“. Skaičiau ją dukart. Pirmą kartą jaunystėje, antrą kartą prieš keletą metų, nes norėjau pažiūrėti, ar bus toks pats įspūdis. Jis buvo dar stipresnis. Žaviuosi, kaip žmogus sugeba šitaip aprašyti viską, tarytum matytų jį iš kito, jam net ne artimo sutvėrimo pozicijos. Nuostabu!

Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Įtraukė. Aš prieš tai buvau mačiusi net du filmus pagal šitą kūrinį, Stenlio Kubriko ir Adrieno Lyno „Lolitas“. Tai buvo pirmas kartas, kai man ir abu filmai, ir knyga vienodai patiko (dažniausiai knyga yra daug kartų geresnė), nors visi trys kėlė visiškai skirtingus jausmus.

Džono Irvingo „Sidro namų taisyklės“. Nesu užkietėjusi Dž.Irvingo fanė, bet tikriausiai našlaičių tema mane labai palietė. Kai kuriomis akimirkomis cituoju ją mintyse.

Dyno Kunco „Didelis mažas gyvenimas“. Šita knyga neįeis į knygų aukso fondą, bet kiekvienas jos žodis alsuoja meile. Gera skaityti.

Čarlzo Bukovskio „Arklienos kumpis“. Man labai patinka jo kalbos maniera ir rašymo stilius. Ir tai, apie ką jis rašo. O „Arklienos kumpis“, nes tai pirma perkaityta Č.Bukovskio knyga.

Labai jums ačiū už įdomų pokalbį, Simona!

Nuotrauka iš Simonos Šakinytės asmeninio archyvo

Kalbino Virginija Švedienė
virginija.svediene@pavb.lt