Jaunosios kartos poetė Greta Ambrazaitė 2020-aisiais linki kiekvienam atrasti literatūrinių stebuklų ir kviečia atsigręžti į talentingus lietuvių poezijos bei prozos kūrėjus…
Mantas Balakauskas „Roma“ (Vilnius: Versus aureus, 2016).
Knyga, kurioje, mano manymu, daug mąstoma apie laiką: aliuzijos nusidriekia nuo triumfuojančios ir žlungančios Romos iki šiandienos supermarketų – parduotuvinės pompastikos ir taiklios socialinės kritikos. Kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Minima Media Maxima“ gerąja prasme slemiški (sakyčiau, taip ir turėtų skambėti išties geras slemas). Bet Mantas – poetas, ne slemeris. Tačiau knygą perskaičiau visai kitaip – kaip jautrų, labai asmeniškų eilėraščių rinkinį. Labai patinka ir autoriaus esė, pastaruoju metu pasirodančios „Literatūroje ir mene“. Verta. Belaukiant antrosios M. Balakausko knygos „Apmaudas“, kuri, viliuosi, pasirodys jau 2020-aisiais.
Tomas Petrulis „Triukšmo gyvatė“ (Vilnius: Naujas vardas, 2017).
Tai elektroninė knyga, prieinama internetu: https://bit.ly/39r0Bne . Dar vieno poeto, augusio Panevėžyje, T. Petrulio poezija labai įdomi, pirmiausia pritraukianti paradoksalumu, kitokiu žvilgsniu į, atrodytų, daugybės poetų nuo seno rašytus ir perrašytus, perlipdytus dalykus iš sacrum ir profanum: dieviškumas, kūniškumas, skaistybė, nuodėmė, ir įvairios tų dalykų kombinacijos, prasilenkimai… Manau, kad ši knyga gali arba labai patikti, arba labai nepatikti poezijos neskaitantiems žmonėms, nes visiškai nepataiko į jokius poetų ir poetikų stereotipus.
Richardas Brautiganas „Tegu kirminai linksminasi“ (Kaišiadorys: Bluebeard Press, 2019).
Deja, šis čiabukas neprieinamas bibliotekose ir knygynuose, bet tai ne bėda. Kiekviena knygelė sumanytojų įrišama rankomis, taip išlaikant ir daugiau autentikos, ir išreiškiant alternatyvią poziciją masiniam knygų štampavimui, tiražavimui, knygai-prekei. Tai tas atvejis, kai forma puikiai atitinka turinį – R. Brautigano eilėraščiai sužavi gyliu paprastume, grožiu smulkmenose. Kad ir eilėraštis apie kokakolą: „Prisimenu Tave, / geriančią kokakolą. // Niekada nemaniau, / kad žmogus, / geriantis koka kolą, gali būti gražus eilėraštis.“ Eilėraščius iš anglų kalbos vertė poetas Dominykas Norkūnas. O užsisakyti savąjį egzempliorių galima tiesiai iš „Bluebeard Press“ (turi feisbuko puslapį). Nors R. Brautiganas labiausiai žinomas kaip prozininkas (anksčiau lietuviškai buvo išleistos jo knygos „Arbūzų cukruje“, „Upėtakių žvejyba Amerikoje“), buvo ir ryškus poetas, kurio eilėraščių rinkinys lietuviškai, nors ir be ISBN knygos identifikacinio kodo, pasirodė pirmą kartą.
Jurgita Jasponytė „Vartai Auštrieji“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019).
Nors šioje knygoje daug dėmesio skirta folklorui, archaikai, įvairioms poetei svarbioms vietovėms, tradicijai, vis dėlto man tai pasirodė antraeiliai dalykai. Neprisimenu, kada anksčiau skaitydama poezijos knygą pravirkau. O šįkart, žinoma, ne kruvinom ašarom, bet dėl katarsiško J. Jasponytės poezijos tikrumo.
Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“ (Vilnius: Odilė, 2019).
Netuščiažodžiaujanti proza, kurią tiesiog verta perskaityti.
Nuotrauka iš asmeninio G. Ambrazaitės archyvo