Pokalbių su kitų šalių kolegomis bibliotekininkais rubrikoje – svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Ohajo valstijos Kolambuso miesto bibliotekos Martino Liuterio filialo Suaugusiųjų bibliotekininkas, Kolambuso viešųjų bibliotekų darbuotojų asociacijos sekretorius Brian Stettner.
Visuomet įdomu paklausti užsienio kolegų, kaip yra susiklosčiusi situacija jų bibliotekose dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose padėtis dėl siautėjančio viruso yra rimta. Kaip Kolambuso miesto bibliotekai sekasi priimti šį iššūkį?
Kolambuso miesto biblioteka lankytojų saugumo labui šiuo metu neteikia paslaugų. Biblioteka siūlo galimybę iš anksto užsisakytus leidinius atsiimti lauke. Taip pat galima atsiimti spausdintus, kopijuotus, skenuotus, faksuotus dokumentus. Per bibliotekos tinklalapį suteikiama prieiga prie e-knygų, audio knygų, muzikos ir filmų, žurnalų. Dėl patarimų, pagalbos į bibliotekininkus galima kreiptis telefonu ar susisiekti su jais per pokalbių programėlę.
Kaip pasiekiate savo lankytojus?
Kolambuso miesto bibliotekos tinklalapyje galima prisijungti prie savo paskyros, naršyti elektroniniame kataloge, užsisakyti leidinius iš 17-kos centrinių Ohajo bibliotekų sistemų, taip pat nemokamai naudotis prieiga prie 50-ties elektroninių šaltinių, suteikiančių galimybę rasti reikalingą informaciją ir mokytis naujų įgūdžių. Biblioteka taip pat pasiekia savo auditoriją per socialinės medijos kanalus, tokius kaip Facebook, Twitter, Instagram ir YouTube. Vyksta virtualūs renginiai įvairaus amžiaus lankytojų grupėms.
Ar žmonės yra pasiilgę galimybės leisti laisvalaikį bibliotekoje?
Taip, daugelis lankytojų nekantrauja, kad biblioteka atsivertų labiau.
Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi knygos?
Didelę reikšmę, netgi suvokiant, jog daugelis bibliofilų skaito daugiau už mane. Knygos man užtikrino formalųjį išsilavinimą, jos taip pat yra puikus šaltinis susipažinti su skirtingais nei mano paties požiūriais, idėjomis. Pavyzdžiui, knygos buvo pagrindinė priemonė mokantis užsienio kalbų, o tai vėliau lėmė įdomias gyvenimo patirtis. Jei ieškau kam nors dovanos,dažnai stengiuosi rasti knygą, kuri atitiktų to žmogaus pomėgius ir įteikti ne tik dovaną, bet ir suteikti įdomios patirties galimybę. Mano namuose knygų yra beveik kiekviename kambaryje.
Kokia buvo jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
Tam tikru metu į šį klausimą būčiau atsakęs „ta, kurią dabar rašau!“ Mes su geriausiu draugu, ko gero, įkvėpti filmo „2001“ buvome pradėję kurti kosminę epopėją, tačiau taip jos ir neužbaigėme. Dar iki epopėjos kūrimo į klausimą apie mėgstamiausią vaikystės knygą būčiau atsakęs, jog tai yra Donaldo J. Sobolo „Encyclopedia Brown, Boy Detective!“ Pradinė mokykla, kurioje mokiausi, dalyvavo Mokslinės Korporacijos iniciatyvoje, kurią mes, vaikai, suprasdavome lyg papildomas dovanas gimtadienio proga. Mokytojai surinkdavo iš tėvų knygų užsakymus ir pinigus ir po kurio laiko mums įteikdavo visiškai naujas knygas minkštais viršeliais. Mano tėvai man visuomet nupirkdavo vieną ar dvi tokias knygas. Donaldo J. Sobolo knyga man įsiminė labiausiai.
Koks yra jūsų mėgstamiausias klasikinės literatūros romanas?
Tai galėtų būti F. Skoto Ficdžeraldo „Didysis Getsbis “. Tiesą sakant, vėl perskaityti šią knygą mane įkvėpė vietos teatro pastatymas pagal šį kūrinį. Pirmąkart šį romaną skaičiau prieš 30 metų vidurinėje mokykloje. Retai skaitau knygas dar kartą, man labiau patinka vis atrasti ką nors naujo. Prisipažinsiu, jog „aštriausia“ šios knygos vieta man yra ta, kur XX amžiaus pasakotojas svarsto apie pradinę Šiaurės Amerikos kolonizaciją, kalbėdamas apie Long Ailendą, Niujorką. Šiek tiek nublankdami šių dienų Jungtinių Amerikos Valstijų realijų, tarp kurių ir COVID-19, šviesoje, Ficdžeraldo žodžiai vis dėlto skaudžiai paliečia:
„Mėnuliui kylant aukštyn, tie nereikalingi namai tirpo tamsoje, ir pamažu mano vaizduotėje išplaukė žydinti senovės sala, kurią kadaise išvydo olandų jūreiviai – vešlus, žalias naujojo pasaulio krantas. Medžiai, kurie vėliau užleido vietą Getsbio namui, šnarėjo, pritardami paskutinei ir didžiausiai iš visų žmonijos svajonių; galbūt vieną trumpą akimirką žmogus susižavėjęs, sulaikęs kvapą, žiūrėjo į šį žemyną, užkerėtas grožio, kurio jis nesuprato ir netroško, paskutinį kartą istorijoje stovėjo akis į akį su kažkuo, tolygiu jo gebėjimui stebėtis.“
Jei galėtumėte nukeliauti į vieną vietą, apie kurią skaitėte knygoje, kokia tai būtų vieta ir kokioje knygoje ji aprašyta?
Geraldine McCaughrean romano paaugliams „Baltoji tamsa“ veiksmo vieta Antarktida. Skaitant pastarąją knygą, mano vaizduotę užvaldė ši niūri egzotika. Vis dėlto yra keletas vietų, kuriose lankytis nenorėčiau, nors turiu slaptą aistrą kelionėms.
Ar jums paprastai sekasi numatyti pasakojimo vingius ir nuspėti, kokie įvykiai toliau seks? Ar yra jus šokiravusių istorijų?
Taip, dažnai galiu nuspėti romano įvykius prieš jiems nutinkant, iš dalies dėl to, jog dirbu viešojoje bibliotekoje ir konsultuoju skaitytojus, kurie, manau, tikisi, jog ne tik patarsiu, kokią knygą pasirinkti, bet ir pasakysiu apie ją šį tą daugiau. Kas dėl „šokiravimo“, galbūt pakeisčiau šį žodį į „nustebinimą“ ir kaip pavyzdį paminėčiau Džordžo Saunderso knygą „Linkolnas bardo būsenoje“ bei Libba Bray siurrealistinį juodosios komedijos romaną „Going Bovine“. Pastarasis pelnė Amerikos bibliotekų asociacijos paauglių grožinės literatūros metų apdovanojimą. Nors konsultuoju suaugusiuosius, skaitau daug jaunimui skirtos grožinės literatūros kūrinių, pelniusių literatūrines premijas – tam, kad geriau pajusčiau, ko reikia jauniesiems skaitytojams. Tokioms knygoms dažniausiai skiriama nedaug reklamos, tad prieš jas skaitydamas paprastai neturiu kokios nors išankstinės nuostatos.
Ar kada nors perskaičius knygą jums norėjosi daugiau atsakymų ir galbūt net kilo minčių, jog norėtųsi užmušti autorių dėl tokios neaiškios pabaigos? Kokia tai buvo knyga?
Taip, teko skaityti tokių knygų, gal tik „užmušti“ pakeisčiau į „pamokyti“ autorių. Manęs nežavi neišspręsti, nebaigti pasakojimai, o dauguma populiarių knygų yra serijos dalis ir tos, kurios baigiamos reklaminiu tekstu apie kitą serijos dalį, mane erzina. Šiuo atžvilgiu Suzanne Collins „Bado žaidynės“ mane nuvylė.
Ar buvo nutikę taip, jog perskaityta knyga jus taip stipriai paveikė emociškai, jog po to negalėjote pradėti skaityti kitos knygos keletą dienų?
Prisipažįstu, jog labai dažnai tarp perskaitytų knygų darau kelių dienų ar net savaičių pertraukas. Aš tikiu, kad knygos mumyse pažadina svarbius dalykus, paliečiančius mūsų intelektą ir jausmus, kartais netgi įtraukia į nerimą keliančias būsenas. Aš mąstau apie tokius dalykus kaip aplinka ir artimų žmonių gyvenimo kokybė. Kaip tokios knygos pavyzdys man į galvą ateina Atulo Gawande „Mirtingi“.
Ar jums patinka naujų knygų kvapas? Senų knygų kvapas? Knygų kvapas apskritai?
Kaip bibliotekininkui man labiausiai patinka, kaip kvepia naujos knygos, nors geriausia, kai knygos neturi jokio kvapo!
Be ko galėtumėte gyventi – be knygų ar filmų?
Be filmų. Knygose yra žymiai daugiau turinio ir įvairovės, ypač kalbant apie mokslinę literatūrą, informacines, savipagalbos knygas, biografijas. Knyga yra tokia stabili, ekonomiška, savarankiška terpė, lyginant ją su bet kuo kitu. Vis dėlto aš labai mėgstu ir filmus ir turiu gana daug knygų, taip pat ir vadovėlių apie filmus ir režisierius.
Ką pakviestumėte suvaidinti pagrindinius vaidmenis jūsų mėgstamos knygos ekranizacijoje?
Danielį Craigą norėčiau pamatyti Vladimiro Putino vaidmenyje, ekranizuojant Pasaulio knygų enciklopedijos P tomą (straipsnis apie Putiną). Žinoma, tas tomas man niekuo nėra ypatingas, bet aš tikrai labai mėgstu geras spausdintas enciklopedijas. Craigo-Putino panašumas, jau nekalbant apie šnipų pasaulio kontekstą, mane nustebino tuomet, kai pamačiau pirmąjį „007“ filmą su Craigu!
Kokie yra jūsų mėgstamiausi amerikiečių autoriai arba amerikiečių autorių kūriniai?
Šalia gerų enciklopedijų ir žodynų į savo mėgstamiausių sąrašą įtraukčiau šiuos kūrinius:
Williamo Strunko jaunesniojo ir E.B. White„Stiliaus elementai“. Vertinu šią knygą už paprastumą, tiesumą ir lakoniškumą. Čia yra patarimų, kuriuos galima pritaikyti daugelyje sričių.
Scotto standartinių pašto ženklų katalogai (vyr. redaktorius Jay Bigalke). Esu filatelistas mėgėjas, todėl visada po ranka turiu šį rinkinį.
Johno Updike‘o „Triušio“ romanų serija su šiek tiek nusivylusiu herojumi, su kuriuo kartais tapatinu save; ši serija buvo tarp pirmųjų knygų, kurias perskaičiau tik baigęs koledžą.
Zoros Hurston „Their Eyes Were Watching God“. Šiai puikiai knygai esu dėkingas už joje pateiktą ypatingą požiūrį į tam tikrus dalykus. Turbūt be tokių gerų knygų skaitymo kai kuriuos dalykus būtų sunku atrasti ir suvokti.
Visada laukiu humoro meistrų Stephano Pastiso („Pearls Before Swine“) ir Gary Larsono („The Far Side“) naujų komiksų.
Ar jums patinka e-skaityklės? Gal vis dėlto labiau mėgstate rankose laikyti įprastą knygą?
Man labiau patinka tradicinė knyga, nors vertinu abiejų formatų pranašumus. Tradicinė knyga man reiškia stabilumą, universalumą. Dėl ekologiškumo būtų galima ginčytis – bent jau kol visa, kas naudojama šiuolaikinėje elektronikoje nebus perdirbama, o elektros energija, kuri palaiko elektroninių prietaisų veikimą, nebus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. E-knygų pranašumai yra jų šrifto pritaikomumas senstančioms akims, šiuolaikinių planšetinių kompiuterių lengvumas, patogumas susirandant tekste norimas ištraukas.
Ar yra kokia nors knygos citata, kuri jus įkvėpė ar pakeitė jūsų požiūrį? Jei taip, kokia tai citata?
Taip. Vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytojas mums liepė perskaityti Jean-Paul Sartre’o „Huis Clos“ (angl: „No Exit“), ir šis piktas vienos veikėjos kaltinimas man paliko įspūdį:
“Tu as rêvé trente ans que tu avais du cœur; et tu te passais mille petites faiblesses parce que tout est permis aux héros.”
Knygos veikėja kreipiasi į pašnekovą sakydama, jog jis visą gyvenimą gyveno sapnuose, kuriuos lydėjo nesuskaičiuojamos realybės ydos, tačiau jos, kaip mano adresatas, yra atleidžiamos tikriems herojams.
Gal norėtumėt kažko palinkėti Lietuvos bibliotekininkams?
Deja, nežinau jūsų kasdienių rūpesčių darbe ar namuose, nors prieš 30 metų praleidau keletą nuostabių savaičių jūsų draugiškoje šalyje ir turiu artimą draugą lietuvį Kaune.
Aš norėčiau jus pakviesti naudotis savo profesija taip, kaip Ohajo universiteto profesorius Rudine Sims Bishopas parašė apie literatūrą – jog ji yra „langai“, pro kuriuos galime žvelgti į kitas kultūras ir idėjas, „slankiojančios stiklinės durys“, kurios leidžia įžengti į aplinkas, skirtingas nuo tų, kuriose esame mes patys, „veidrodžiai“, atspindintys visuomenės istorijas. Ieškokite tokių knygų ir kaupkite tokias kolekcijas, kurios atspindi šias vertybes. Mes, bibliotekos, siekiame išlaikyti savo vientisumą kaip visiems prieinamą šaltinį, nesusietą su jokia išskirtine socialine, politine ar etnine tapatybe ar amžiumi. Aš to linkiu visoms bibliotekoms.
Ačiū jums už įdomų pokalbį!
Brian Stettner’s interview in English
Nuotrauka iš B. Stettner asmeninio archyvo
Kalbino V. Švedienė
virginija.svediene@pavb.lt