Bibliotekos tinklaraščio„Geros knygos“ bičiulės, tinklaraščio „Linksmorijos“ autorės Ingos Kanišauskės mintys apie knygas ir skaitymą bei keletas literatūrinių rekomendacijų:

Esu mama, tinklaraščio „Linksmorijos“ ir to paties pavadinimo knygelės autorė, mano profesinė veikla – švietimo srityje, dirbu gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja.

Tinklaraštį „Linksmorijos“ pradėjau kurti po dukrelės Tėjos gimimo, 2015 metais. Iš pradžių istorijų idėjos gimdavo netikėtai – Tėjai augant, žaidžiant. Linksmos veiklos kartu su Tėja buvo aprašomos tam, kad pasidalinti jomis su draugais, giminaičiais, nes tuomet gyvenome užsienyje ir dažnai sulaukdavau klausimų, prašymų parodyti,  kaip Tėja auga, ko išmoko. Visiems buvo smagu stebėti, kaip dukra auga, žaidžia, šypsosi.. Iš pradžių tuo dalinausi mažoje grupėje, kurią buvau sukūrusi Feisbuke, vėliau pamaniau, kodėl gi nesukūrus tinklaraščio, kuriame galėčiau ne tik džiaugtis mūsų  žaidimais, bet ir dalintis kūrybiškomis idėjomis su kitais viešiau, ne tik tarp savų. Kai buvo pradėta rimčiau rutulioti knygelės idėja ir kai pasirašiau sutartį su leidykla, buvo sukurtas ir tinklaraštis būsimos knygos pavadinimu „Linksmorijos“.

Tikiuosi, jog tos istorijos yra ne tik lengvas paskaitymas, bet ir savotiška edukacinė priemonė kūrybiškų idėjų stokojantiems tėveliams, o galbūt ir pedagogams. Džiaugiuosi, jei tinklaraštyje ar knygelėje kažkas randa įkvėpimą kūrybiškai leisti laiką su savo vaiku, išbandyti kažką naujo. Tinklaraštyje rasite mūsų su Tėja atrastas ir išbandytas ar pačių susigalvotas veiklas. Atrodo, jog knygelės pasirodymas buvo tikrai sėkmingas, nes neilgai trukus sulaukiau klausimų „O kada antra knyga?“ Ir iš tiesų, būtent šiuo metu  jau tam rengiuosi, manau, kad tai bus „Linksmorijos 2“.

Man gera, jei mūsų su Tėja žaidimai ir linksmos istorijos įkvepia kitus tėvus su savo vaikais kartu mokytis žaidžiant (juk taip mokytis yra smagiausia). Neretai Tėjos žaidimų metu  jai pačiai netikėtai kyla labai įdomių idėjų – štai nukritęs siūlas susirango į šešetą, tad kodėl neišnaudojus tokio triuko mokantis skaičiuoti –  raitant kitus skaičius iš juostelių. Arba ateina  ir sako – mama, paslėpk žaislus, aš nežiūrėsiu ir tada eisiu ieškoti. Taip gimė „Žaislų slėpynės“: ji slepia – aš ieškau, aš slepiu –  ji ieško.

Tikiuosi, kad mūsų kūrybinės dirbtuvėlės paskatins kitus tėvelius tokių žaidimų metu tausoti gamtą – mes savo priemonėms labai dažnai panaudojame nebereikalingas dėžes, dėžutes, indelius, pakuočių dangtelius, siuntinių apsaugojimo priemones, prakiurusius plaukimo čiužinius ir kt.

Smagu bendradarbiauti su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka ir tinklaraštyje „Geros knygos“ pasidalinti savo knygų apžvalgomis, parekomenduoti vaikiškas knygas, kuriomis susidomi mano dukra Tėja.

Knygos nuo vaikystės mano gyvenime yra svarbios. Mėgau lankytis bibliotekoje, joje man ypač patikdavo tas specifinis knygų kvapas, norėdavosi tarp knygų lentynų praleisti kuo daugiau laiko. Šiandien džiaugiasi širdis kur nors netyčia atradus savo vaikystės knygas (iki šiol smagu vartyti jau gana aptriušusią, bet labai mielą knygelę apie zuikį puikį ar vištytę ir gaidelį).

Šiandiena jau po truputį kaupiu ir savo biblioteką – perku knygas (dažniausiai jau skaitytas kitų žmonių) arba, žinodami apie mano pomėgį skaityti, knygų padovanoja draugai. Nesu iš tų žmonių, kurie vienu metu gali skaityti net keletą knygų. Visuomet vienu metu skaitau tik vieną, o jei ji labai įdomi, pasiduodu autoriaus sukurtai intrigai ir galiu skaityti iki išnaktų..

Savo apžvalgas stengiuosi rašyti iš karto, vos perskaičiusi knygą, kol įspūdis gyvas ir šviežias. Kartais tai vyksta visiems miegant ir tyliai skrebenant klviatūros klavišus, ar slepiant telefono švieselę, kad tik kitų neprižadinti.

Įvairiais gyvenimo etapais atrandu vis kitokią literatūrą. Man patinka ir istoriniai romanai, ir psichologiniai trileriai. Nesu didelė autobiografijų ar knygų apie žymius žmones gerbėja. Taip pat ne itin mėgstu knygų „kaip padėti sau“ serijos. Bent man tokios knygos įdomios tik kol jas skaitai, o vėliau greitai pasimiršta tie pateikti patarimai..

Šiuo metu esu atradusi kriminalinių detektyvų skaitymo malonumą. Iš man patinkančių autorių išskirčiau Larsą Keplerį.

Prieš rinkdamasi knygas, mėgstu paskaityti ir kitų tinklaraštininkų rekomendacijas. Kadangi skaitau kitų apžvalgas, labai tikiuosi, jog ir manosios įtakoja kažkieno pasirinkimą skaityti vieną ar kitą knygą. Man įdomūs atrodo tinklaraščiai Dar vieną puslapį,  Skaitomanė, Knygų dama. Neretai gerų patarimų dėl knygų man duoda ir mano skaitantys draugai. Malonu, kad kartais į mane kreipiasi viena ar kita leidykla su prašymu pasidalinti atsiliepimais apie jų išleistą knygą. Tai tam tikras malonus pripažinimas, patvirtinimas, jog mano tinklaraštis yra matomas, skaitomas.

Jeigu reikėtų paminėti keletą knygų, kurios man yra palikę giliausią įspūdį ir kurias rekomenduočiau perskaityti ir kitiems, manau, tai būtų Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, L. Keplerio absoliučiai visos knygos, A. Amirrezvani „Gėlių kraujas“, G. Čapmano, R. Kempbelo „Penkios vaikų meilės kalbos“ (galvoju, jog visi turėtų šią knygą paskaityti), A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ (rekomenduočiau skaityti tėveliams kartu su savo vaikais). 

Aš manau, kad skaityti knygas tikrai verta. Man skaitymas suteikia pojūtį, jog mintys tarsi išsilaivina ir tu gali pasinerti į tas nuostabias rašytojų sukurtas istorijas, tu praturtėji, tu pats tampi kūrybiškesnis.. O kūrybiškumas gali praversti bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje. Džiaugiuosi, jog ir mano dukra Tėja jau dabar domisi knygomis (jai tik penkeri ir ji pati kol kas perskaito vos keletą žodžių, tačiau labai mėgsta vartyti knygas ir kurti savas istorijas).

Nuotraukoje – Inga Kanišauskė su dukra Tėja (nuotr. iš I. Kanišauskės asmeninio archyvo)

Kalbino V. Švedienė
virginija.svediene@pavb.lt