Yra knygų, kurias vienąkart perskaitę greitai pamirštame, nors, skaitydami jas, kartu su jų herojais išgyvename džiaugsmą, liūdesį, abejones ar nusivylimą. Būna, jog su perskaitytos knygos paliktu įspūdžiu dar gyvename kurį laiką, tačiau pradėję skaityti kitą knygą atrandame naujus pasaulius, naujus potyrius.

Yra knygų, prie kurių įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais grįžtame vėl ir vėl, skaitydami, rodos, iki skausmo pažįstamą tekstą, atrandame vėl kažką naujo, o galbūt dėl savo gyvenimiškos patirties, kuri ateina su metais, pačią knygą, joje pasakojamą istoriją vertiname vis naujai ir netgi esame tikri, jog prie šios knygos grįšime dar ne kartą.

Man tokia knyga yra tapęs austrų rašytojo Stefano Zweigo psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kur autorius atsiveria kaip puikus žmogaus sielos žinovas. Kaip ir geriausiose šio autoriaus novelėse, čia nagrinėjamas painus žmogaus jausmų ir minčių pasaulis bei dvasiniame gyvenime iškylančios moralinės dilemos.Tai romanas apie užuojautą ir gailestį, apie tai, kaip šis jausmas gali sujaukti žmonių gyvenimus ir netgi pražudyti. Tai ir knyga apie sielos tyrumą, sąžinę, atsakomybę už tuos, kuriuos, kaip sakė A. de Sent Egziuperi, „prisijaukiname“.

Jei pasiilgote gero psichologinio romano, įtaigaus pasakojimo, kuriame nėra dirbtinai keliamos įtampos, bet neabejotinai galite atrasti ir savo siela pajausti tuos subtilius momentus ir situacijas, kuriose ne kartą esate atsidūrę ir galbūt savęs klausę – „Ar teisingai elgiuosi?“ – S. Zweigo papasakota istorja jus sudomins ir galbūt jums, kaip ir man, taps viena tų knygų, kurias skaitysite dar ne kartą.

„Aš suprantu, jog beprasmiška vengti malonumo vien dėl to, kad jis yra nepasiekiamas kitam, atsisakyti laimės tik todėl, kad kitas yra nelaimingas… Jeigu pamėgintum – tai man aišku kaip dieną – aprėpti mintimis visas negandas, kurios tuo pat metu ištinka žmones žemėje, tau tuoj išlakstytų miegai ir išblėstų šypsena lūpose. Bet mus slegia ir gniuždo ne išgalvotos, ne įsivaizduotos nelaimės; iš tikrųjų sukrėsti žmogų gali tik tai, ką jis pats regi savo užjaučiančiomis akimis“. (Citata iš knygos „Širdies nerimas“)