Diāna Zuļģe: biblioterapija ir skaitymas šiandiena yra vienas iš būdų išlaikyti sveiką protą

2021-02-28

Pokalbių su užsienio bibliotekininkais rubrikoje – kolegė iš Latvijos, Liepojos centrinės bibliotekos filialo „Libris“ bibliotekininkė Diāna Zuļģe.

Visada įdomu paklausti mūsų užsienio kolegų apie situaciją jų bibliotekose COVID-19 pandemijos metu. Kaip jūsų biblioteka įveikia šį iššūkį? Kaip pasiekiate savo vartotojus? Ar žmonės ilgisi įprastos galimybės laisvalaikį leisti bibliotekoje?

Praėjusį pavasarį Latvijoje paskelbus nepaprastąją padėtį, visos įstaigos, kuriose paprastai vyksta kultūriniai renginiai, įskaitant bibliotekas, buvo uždarytos. Tuo metu paslaugas galėjome teikti tik nuotoliniu būdu. Net ir dabar, nors mes galime skolinti knygas, ši paslauga yra labai ribota ir ji yra vienintelė, kurią teikiame kontaktiniu būdu. Tuo pačiu metu į biblioteką gali įeiti tik vienas asmuo ar asmenys iš vieno namų ūkio. Nevyksta kontaktiniai renginiai, neveikia skaityklos, grąžinamos knygos laikomos „karantine“, dėvime kaukes.

Kaip mažesnė biblioteka, mes gerai susidorojame su apribojimais. Mūsų vartotojai yra supratingi ir pagarbūs, tačiau yra šiokių tokių sunkumų dirbant su tam tikromis grupėmis. Daugeliui žmonių trūksta skaitmeninių įgūdžių, kurie dabar reikalingi labiau nei bet kada, todėl jie negali pasinaudoti visomis bibliotekų teikiamomis paslaugomis ir galimybėmis. Mūsų darbas persikėlė į skaitmeninę aplinką. Bendraujame su vartotojais socialiniuose tinkluose, stengiamės populiarinti naudingus išteklius, kuriuos mūsų filialas, mūsų centrinė biblioteka ar Nacionalinė biblioteka galime pasiūlyti savo skaitytojams. Vartotojai gali užsisakyti knygų ir rezervuoti jas per skaitmeninį katalogą, rašydami el. laišką arba paskambindami mums. Mes taip pat rengiame internetines pamokas mokykloms.

 Žinoma, mums trūksta įprastinio bendravimo su vartotojais. Pastebime ir tai, kad jiems, ypač vaikams ir paaugliams, kurie anksčiau laisvalaikį bibliotekoje leisdavo bendraudami tarpusavyje ir mokydamiesi, šis laikas yra ypač sunkus.

Kas nulemia meilę knygai?

Grožinėje literatūroje vertinu įtraukiančias istorijas, įtaigią kalbą ir veikėjus, su kuriais galiu susitapatinti. Jei knyga kelia mintis ir verčia jausti stiprias, netgi blogas emocijas, laikau ją gera.

Koks latvių autorius yra jūsų mėgstamiausias?

Autorė, kurią mėgau nuo vaikystės, yra Zenta Ērgle (1920 – 1998). Ji rašė apie vaikus ir jaunimą, ir jos knygos skirtos būtent jauniesiems skaitytojams. Šios istorijos yra linksmos, šmaikščios, azartiškos. Politinės ideologijos keičiasi, tačiau yra universalių problemų, su kuriomis visais laikais susiduria paaugliai ir jauni žmonės, todėl šios rašytojos kūriniai yra lengvai suprantami ir šiandien.

Ar turite mėgstamą knygos ekranizaciją?

Nors pirmiau pamačiau ekranizaciją, Janet Fitch „Baltasis oleandras“ yra puiki knyga. Buvau užburta filmo ir negalėjau jo išmesti iš galvos. Tai tamsi ir tuo pat metu labai graži savęs atradimo istorija.

Kokia praeitais metais perskaityta knyga jums buvo labiausiai įkvepianti?

Išskirčiau norvegų rašytojo Trygve Gulbransseno knygą „Beyond Sing the Woods“. Ją man rekomendavo mama, jos jaunystės laikais šis kūrinys buvo gana populiarus. Veiksmas vyksta XVIII a. Norvegijoje, pasakojama apie tris Bjorndalio šeimos kartas. Knyga mane nustebino poetiniu rašymo stiliumi, lėtu pasakojimo tempu ir tvirtais charakteriais. Tai išmintinga, bet suprantama, galinga, bet tuo pačiu švelni istorija. Šis pasakojimas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti pernelyg lėtas (knyga parašyta 1930-aisiais),  tačiau man jis buvo tikra atgaiva.

Kokias tris knygas, palikusias jums stipriausią įspūdį, rekomenduotumėte ir mūsų skaitytojams?

Kadaise, naršydama internete, radau daug Haruki Murakami kūrinių citatų. Jos mane sudomino ir aš nusprendžiau paskaityti vieną iš jo knygų. Tai buvo „Norvegų miškas“. Jo rašymo stilius nebuvo toks, kokio tikėjausi, bet nuo to laiko jis tapo vienu iš mano mėgstamiausių rašytojų.

Angelos Nanetti „Mano senelis buvo vyšnia“ yra nuoširdus ir ryškus pasakojimas, skirtas vaikams, tačiau jis tikrai gali patikti ir suaugusiesiems.

 Jei esate stebuklingo tikroviškumo, jaudinančių meilės istorijų ir gražaus rašymo gerbėjai, Leslye Walton knyga „The Strange and Beautiful Sorrows of Ava Lavender“ yra skirta jums.

Kaip manote, ar skaitmeninis knygų formatas nukonkuruos tradicinį?

Tam tikru mastu galbūt. Tačiau skaitmeninių ir spausdintų knygų auditorija skiriasi. Abiems yra laikas ir vieta. Spausdintos knygos atrodo labiau pažįstamos. Kai kurie žmonės gali ir neturėti reikiamų įgūdžių ar žinių, kaip naudotis elektroninėmis knygomis, kai kuriems tiesiog sunku jas skaityti – tai gali varginti akis. Šiais laikais, kai visas mūsų gyvenimas atrodo skaitmeninis, malonu paimti spausdintą knygą į rankas, versti puslapį po puslapio, jaučiant kažką tikro ir fiziško. Vis dėlto kai kuriems žmonėms fiziniai daiktai yra našta ir jiems labiau patinka, kai visa jų skaitymo medžiaga yra skaitmeninė ir viename įrenginyje. E-knygos yra patogios keliaujant, kai reikia greitai rasti informaciją ir neturite laiko leisti bibliotekoje ar knygyne. Taip pat vis populiariau tampa publikuoti kūrinius internete ir visiškai nespausdinti fizinės kopijos. Aš asmeniškai labiau mėgstu spausdintas knygas, nes man patinka vartant jas jausti ir mėgautis jų kvapu, bet jei nėra mano pasirinktos knygos spausdinto varianto, tikrai ieškosiu to pavadinimo elektroninės ar audio knygos.

Galbūt kada nors esate bandžiusi rašyti eilėraščius arba prozą? Jei rašytumėte knygą, ką įsivaizduotumėte savo skaitytoju ir apie ką būtų jūsų knyga?

Taip, mokykloje bandžiau rašyti poeziją – tai buvo vienas iš daugelio būdų išreikšti savo paauglišką pyktį. Tie jausmai dingo, taigi praėjo ir mano noras rašyti. Kalbant apie prozą … aš tam esu per tingi. Turiu daug idėjų, bet sunku jas išdėstyti žodžiais ir rašymo procesas nėra tai, kas man teiktų džiaugsmą. Labai žaviuosi autoriais ir jų sugebėjimu realizuoti idėjas, kurti pasaulius, personažus, sugalvoti siužetus ir dialogus, bet pati to negalėčiau daryti. Tačiau jei rašyčiau knygą, tai būtų istorija apie santykius, mūsų kasdienybę. Galbūt bandyčiau naujai pažvelgti į meilės trikampius ar kitas literatūroje dažnai sutinkamas temas.

Ar kiekviena karta turi unikalų ryšį su knyga? Kaip manote, koks jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš manau, kad taip. Daug priklauso nuo to, kaip vaikystėje esame supažindinami su knygomis, kokia yra populiari nuomonė apie skaitymą tam tikru laikotarpiu ir kokia yra mūsų pačių patirtis – ar mes galvojame apie skaitymą kaip kažką, kas susiję su užduotimis mokykloje ar darbe; ar skaitymas yra būdas pabėgti nuo rutinos ir atsipalaiduoti; ar knygos yra tik informacijos šaltinis. Dauguma mano amžiaus žmonių privalėjo skaityti mokykloje, daugiausiai klasiką, kuri, lyginant ją su televizijos laidomis, filmais, video žaidimais, atrodė nuobodi ir sunkiai suprantama. Atrodė, kad yra daug įdomesnių būdų praleisti laisvalaikį, nei skaitant knygas. Tiesą sakant, pastaruoju metu pastebėjau, kad vis daugiau žmonių susižavi skaitymu. Nesvarbu, ar tai būtų savęs tobulinimo knygos, ar prieštaringai vertinami šiuolaikinių autorių darbai, ar žinomų asmenybių biografijos.

 Gustave’as Flaubertas sakė: „Neskaitykite taip, kaip skaito vaikai, norėdami save pralinksminti ar patenkinti savo ambicijas. Skaitykite, kad gyventumėte“. Ar manote, kad šiais laikais skaitymas žmonėms yra toks pat gyvybiškai svarbus, kaip apie jį kalbėjo G. Flaubertas?

Kai mes atvėrėme bibliotekos duris po karantino, daugelis skaitytojų sakė, kad tai, ko jie ilgėjosi, buvo ne koncertai, teatrai, kavinės, o knygos ir biblioteka. Jie ilgėjosi galimybės imti į rankas naują knygą, pasinerti į kitą realybę ir pabėgti nuo kasdienybės. Turint galvoje visas negatyvias ir bauginančias šių dienų naujienas, biblioterapija ir skaitymas yra vienas iš būdų išlaikyti sveiką protą.

Labai ačiū už įdomų pokalbį!

Interview in English

Nuotrauka iš D. Zuļģe asmeninio archyvo
Kalbino V. Švedienė
virginija.svediene@pavb.lt

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

thirteen − four =

*