Sofía Segovia. Bičių dūzgesys

2021-03-12

Šią magišku realizmu dvelkiančią šeimos sagą rekomenduoja tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė

Labai keista skaityti knygą, kur aprašoma anuomet pasaulyje buvusi situacija, be galo panaši į tą, kuri yra jį apėmusi šiomis dienomis.

Netikėta pandemija, mirtys, skausmas, užkrato nevaldymas… Ispaniškojo gripo protrūkis.

Vienoje gausioje Meksikos šeimoje, kur kiekvienas narys turi ypatingą vardą, gyvena senolė Recha. Ji kasdien sūpuojasi savajam krėsle, mažai bendrauja, niekam netrukdo.  

Vieną rytą senolės krėslą šeima randa tuščią, ko niekad nėra buvę. Visi sujunda jos ieškoti, beveik pradeda ruoštis laidotuvėms, iš anksto užsakydami karstą. Bet randa Rechą šalia tilto su mažu ryšulėliu rankose. Ryšulėlyje – kūdikis sužalotu ir aplipusiu bičių spiečiumi veidu. Vaikas gyvas, tai –  Simonopijas, berniukas, kuris užaugęs turės ateities regėjimo galių. Nors daugeliui gyventojų bičių berniukas – velnio pranašas, bet Rechai tai nė motais, ji augina berniuką lyg savo.

Bitės nuo Simonopijo niekur nesitraukia net ir jam augant, jį nuolat saugoja. Jo paties tikslas –  apsaugoti savo naująją šeimą nuo gresiančių negandų. O negandų bus. Ir ne viena. 

Pasakojime itin akcentuojamas ryšys su gamta. Knygos nepavyks perskaityti greitai – jei skubėsite, tikrai pasiklysite. Pabaigus skyrių, norisi apmąstyti tai, ką perskaitei, o kitą vakarą – keliauti toliau. Istorija „atgyja“ ir galutinai įtraukia kažkur po 200 puslapių, kai paaiškėja pasakotojas, tada įvykiai ima vystytis greičiau.

Nemanau, kad liktų abejingų knygos viršeliui, jis toks dieviškai „skanus“, kvepiantis apelsinų žiedais, traukiantis akį, viliojantis ištiesti ranką ir jį paliesti.

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

13 + fourteen =

*